Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-05-18 11:16:07
A+ A- print this page



Viešpaties žengimas į Dangų – Šeštinės



Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1-11)

MŪSŲ EILĖ, Mons. Adolfas Grušas

Šeštinių dieną mokiniai tikriausiai buvo nustebę ir drauge jautė liūdesį. Mokytojas pasitraukia, kaip tik tada, kai jie galiausiai suvokė didįjį Dievo planą išgelbėti pasaulį per Jėzaus auką, kaip tik dabar, kai jiems pagaliau pavyko įveikti skausmą ir vėl pradėti džiaugtis gyvenimu! Jis išeina kaip tik dabar, kaip, tarsi banalios amerikiečių komedijos pabaigoje, viskas atrodė aišku ir paprasta: pagaliau atėjo Dangaus Karalystė ir Jėzus, drauge su savo ištikimais apaštalais joje viešpataus amžinai!

Taip neatsitiko, ir todėl mokinių nuotaika nebuvo pati šviesiausia: Jėzus grįžta pas Tėvą, įpareigodamas mokinius visame pasaulyje skelbti Dievo karalystę, tuo tarpu jie neturi nė menkiausios idėjos, kaip reiktų tokį pavedimą įvykdyti.

Todėl apaštalai tepajėgė tik bejėgiškai žiūrėti į dangų, kur dar prieš kelias akimirkas matė Jėzų…

„Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“

Iš tiesų Dievo Žodis visiems, ieškantiems Dievo karalystės ir Jo teisybės, visuomet pateikia daugybę klausimų.

„Kodėl verki, mano siela, ko nerimsti mano krūtinėj?- klausia psalmių autorius.

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“- kreipiasi angelas į prie Jėzaus kapo atėjusias moteris.

Dievas kreipiasi į mus, klausdamas, norėdamas sukrėsti, kviesdamas eiti pirmyn, augti, gyventi tikėjimu. Mes neprivalome ieškoti danguje Dievo, vaikščiojusio šios žemės takais, Veido. Jį galime ir privalome rasti ten, kuri Jis nusprendė apsigyventi amžiams: vargingiausiųjų brolių tarpe, bendruomenėje tų, kurie įtikėjo Jėzų iš Nazareto.

Krikščionybė visuomet kupina paradoksų. Visų pirma ji nori, kad įtikėtume, jog nematomas Dievas tapo žmogumi, o dabar prašo tikėti, kad matomas ir prieinamas Dievas buvo atiduotas į nusidėjėlių ir ne visuomet tam pasirengusių žmonių silpnas rankas!

Tuo patikėti nėra lengva, nes, vietoje to, kad regėtume spindintį ir giedrą Mokytojo Veidą, susiduriame su raukšlėtu ir piktoku, rūpesčių kupinu veidu, kurį pasauliui perduoda krikščionys…

Tačiau gal tai kaip tik reiškia, kad Jėzus norėjo pasakyti mums kažką naujo ir netikėto? Galbūt dar iki galo nesuvokėme, kad Dievo planuose esame ir mes? O jei prileisime, kad Jėzus Dievo Karalystės skelbimą patikėjo Bažnyčiai… kaip tik tokiai Bažnyčiai?…
Dievas nėra šventosios tarptautinės korporacijos administratorius, nors kaip tik taip Bažnyčią bando įsivaizduoti jai priešiškos jėgos. Bažnyčia nėra organizacija, leidžianti vis naujus nurodymus ir nurodanti nemokamą telefono numerį, kuriuo atsiliepę malonūs angelai niekuomet nesugeba pateikti patenkinančio ir naudingo atsakymo, versdami tuščiai leisti laiką, tuo pačiu netenkant kantrybės. Dievas, kurį tikime ir kuris nuolat lydi mus, yra pasaulyje, tačiau taip pat tikra, kad Jis savo Gerąją Naujieną patikėjo silpnoms savo Bažnyčios rankoms. Apaštalų lauktąją Karalystę dar reikia pastatyti ir Bažnyčia, arba, geriau sakant, mes visi, esame nauja Viešpaties pasilikimo pasaulyje išraiška. Išganytojas nepasiliko pasaulyje kažkokiu stebuklingu magišku būdu, bet save kantriai apreiškia kiekviename iš mūsų. Tai metas, kuomet mums dera pasiraitoti rankoves.

Deja, bet ne kas kitas, o mes esame Jėzaus Veidas žmonėms, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje. Mes esame Dievo akys ir Jo žvilgsnis…

To norėjo mūsų nuostabus ir nuolat stebinantis Dievas…

Jėzaus įžengimas į dangų reiškia fizinio Dievo buvimo pasaulyje pabaigą, tikrojo Tėvo Veido, kurį mums apreiškė Jėzus, mūsų visų vadinamas Viešpačiu, pabaigą. Tą dieną baigėsi metas, kai mokiniai galėjo saugiai žvelgti į gerojo Dievo akis, semdamiesi iš to žvilgsnio stiprybės ir drąsos. Tą dieną atėjo metas kurti tarpusavio santykius Dievo įkurtoje Bažnyčioje: brolių ir seserų, vienijamų Evangelijos šviesos ir tiesos, bendruomenėje.

Todėl mums dera atkreipti rimtą dėmesį į angelų raginimą: liautis žiūrėti į dangų, ieškant Dievo šlovės atspindžių, verčiau mėginant įžvelgti tą šlovę, spindinčią mūsų kasdienybėje. Mes kviečiami tą Dievo šlovę, kurią jau pajutome, pasakoti visiems, kad ją būtų įmanoma suprasti ir ja įtikėti, vildamiesi, kad vis tiek bent kai kuriais atvejais sugebėsime tai padaryti. Anot angelų žodžių, pasilikime mieste, beviltiškai nebėkime nuo šių dienų banalybės, nes kaip tik čia šiais laikais nusprendė apsigyventi Jėzus. Ieškokime Dievo ne tik Jo šventovėje, bet taip pat ir gyvojoje Dievo šventykloje. Nereikia bet kuria kaina kelti akių į dangų, jei Dievas gyvena mūsų susitinkamo vargingo ir pasimetusio brolio žvilgsnyje…

Viešpats sako mums, kad įmanoma čia ir dabar kurti Jo Karalystę. Žengimas į dangų reiškia Bažnyčios pradžią, kvietimą į naują kelionę, kurioje pagrindiniais veikėjais esame mes, ir jeigu kartais skundžiamės, kad Bažnyčia mus įžeidė, pateikė nepakeliamus reikalavimus, kad joje jaučiamės nuskriausti ir pažeminti, pamėginkime sekti šventųjų pavyzdžiais, kurie atvertė Bažnyčią, pradėdami nuo savęs pačių…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising