Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Audiencijos ir vidudienio malda >  2013-05-19 14:21:31
A+ A- print this page



Keturi popiežiaus Pranciškaus atsakymai į klausimus (+ video)



Sekminių išvakarių vigiliją šeštadienio vakare popiežius Pranciškus pradėjo važiuodamas sveikinimo ratą tarp didžiulės minios, susibūrusios šv. Petro aikštėje Vatikane ir jos prieigose. Savo ruožtu popiežių sveikino apie 150-čiai bažnytinių judėjimų ir naujoms bendruomenėms priklausančių narių, tarp kurių itin daug jaunuolių, specialiai šia proga atvykusių į Romą iš visos Italijos ir kitų šalių, taip pat daugybė piligrimų ir romiečių. Šventojo Tėvo pasisveikinimas su maldininkais truko maždaug pusvalandį.

Vigilijos pamaldos susidėjo iš giesmių, Šventojo Rašto skaitinių, meditacijų ir liudijimų apie savo krikščionišką kelią – ne apie idealų ir įsivaizduotą, tačiau realų, kertantį daug gyvenimiškų patirčių, kartais labai sunkių ir grėsmingų.

*

Pirmasis iš keturių klausimų, asmeniškai užduotų popiežiui, taip pat buvo apie jo tikėjimo kelią, apie tai, kaip pasiekti tikėjimo tikrumą. Nes juk daugelis, viena vertus, jaučiame, kad krikščioniška tiesa yra patraukli ir atsako į gilųjį žmogiškos egzistencijos poreikį, persmelkia visą gyvenimą, kita vertus, dažnai suvokiame savo tikėjimo trapumą, kad kartą gautas tikėjimas nebūtinai išliks visam laikui, kad nesugebame išauginti tikėjimo sėklos, pratęsti prasidėjusį pokytį.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, jis turėjo malonę augti šeimoje, kurioje tikėjimas buvo išgyvenamas paprastai ir konkrečiai. Ir ypač senelė, tėvo mama, paženklino jo tikėjimo kelią mokydama, aiškindama, kalbėdama apie Jėzų.

„Išgirdau pirmąjį krikščionišką skelbimą iš šios moters, iš mano senelės“, - sakė popiežius, pridurdamas, kaip yra gražu gauti pirmąjį skelbimą šeimoje; kad daugybė šv. Petro aikštėje esančių mamų ir senelių lygiai taip pat perduoda tikėjimą. Dievas šalia mūsų pastato žmones, kurie padeda mūsų tikėjimo kelyje. Mes atrandame tikėjimą ne abstrakcijoje: visada atsiranda žmogus, kuris moko, kuris pasakoja apie tai, kas yra Jėzus, iš kurio gauni pirmąjį skelbimą. „Tokia buvo ir mano patirtis“, - sakė Pranciškus.

Itin svarbi diena jo gyvenime buvo 1953 metų rugsėjo 21 diena, kai jis, beveik septyniolikmetis, užėjo į bažnyčią ir ten atrado laukiantį kunigą, kurio paprašė išklausyti išpažinties. Anot popiežiaus, jis negali paaiškinti, nepamena, kodėl būtent kunigas buvo ten ir kodėl jis panoro eiti išpažinties. Tačiau svarbu buvo tai, kad kažkas jo laukė. Dievas laukė, kad sutiktų, kad atleistų. O po išpažinties kažkas pasikeitė. Nuo tada jis aiškiai suprato, kad nori tapti kunigu. Ir taip yra visada: kai pradedame ieškoti Viešpaties, suprantame, kad jis mūsų jau laukė prieš tai. Ir yra fundamentalu Jį sutikti. Galima mokytis tikėjimo iš knygų, tačiau to nepakanka. Reikia susitikimo.

Didžiausia tikėjimo trapumo priežastis yra baimė. Tačiau nereikia bijoti, nes jei mes esame trapūs, tai Dievas yra stiprus. Panašiai kaip kūdikiai: jie labai trapūs, tačiau saugūs kai su mama ir tėčiu. Taip ir mes su Viešpačiu esame saugūs. Tikėjimas auga būnant su Viešpačiu. Jis mus daro stipriais. Ir priešingai, kai manome, kad galime susitvarkyti vieni, reikia atsiminti kas nutiko Petrui, sakiusiam Jėzui, kad niekad jo neišduosiąs. Kai pradedame per daug savimi pasitikėti, tampame vis trapesni. Todėl visad reikia išlikti su Viešpačiu, prašyti, kad Marija mums būtų kaip mama.

*

Antrasis popiežiui Pranciškui užduotas klausimas buvo apie tai, kaip perduoti, kaip kalbėti apie tikėjimą šiandienos moterims ir vyrams, kai gyvename tokioje aplinkoje, kuri giliausius žmogaus klausimus paverčia į viską norintį turėti materializmą arba į niekuo nepatenkintą nihilizmą. Kaip perduoti tą žinią, kad esame skirti dideliems dalykams, kaip vykdyti naująjį evangelizavimą?

Atsakymą į šį klausimą galima sutalpinti trijuose žodžiuose. Pirmiausia, Jėzus. Jis yra svarbiausias. Galima organizuoti, daryti kitus gražius dalykus, tačiau jei be Jėzaus, niekur nenueisime.

„Norėčiau jums šiek tiek broliškai papriekaištauti, - kalbėjo popiežius: - Aikštėje šaukėte „Pranciškus, Pranciškus, popiežius Pranciškus!“. O kur Jėzus? Būčiau norėjęs, kad jūs šauktumėte „Jėzus, Jėzus yra Viešpats, Jėzus yra tarp mūsų!“. Tad nuo dabar jokio „Pranciškaus“, tačiau „Jėzus““.

Antrasis žodis yra „malda“. Žvelkite į Dievo veidą, tačiau ypač jauskitės, - sakė Šventasis Tėvas, - jauskitės žvelgiami. Viešpats į mus žiūri, į mus žiūri pats pirmas. Tokia yra mano patirtis, kurią patiriu prieš Tabernakulį, kai einu melstis, vakare, prieš Viešpatį. Kita kartą trumpam nusnūstu. Tai tiesa, nes jaučiasi dienos nuovargis. Tačiau Jis supranta. Jaučiu tokią didelę paguodą, kai galvoju, kad Jis į mane žiūri. Mes manome, kad turime kalbėti, melstis, kalbėti ir kalbėti...Ne, leiskis būti žiūrimam. Kai Jis į mus žiūri, teikia stiprybės ir padeda jį liudyti.

Tai yra atsakymas į klausimą apie liudijimą, - pabrėžė popiežius Pranciškus. Pirmiausia Jėzus, paskui malda, tai svarbiau už planus ir apskaičiavimus. Strategijos, planai yra instrumentai, maži instrumentai. Svarbiausia yra leistis būti vedamam Jėzaus, o strategijas kurti po to.

„Liudijimas“ yra trečiasis žodis. O tikėjimas yra liudijamas ypač per meilę, ne per mūsų idėjas. Liudijama su Evangelija, kuri išgyvenama vidujai. Kaip sakė Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, šiuolaikiniam pasauliui reikia liudytojų. Labiau ne mokytojų, o liudytojų, kalbėjimo ne žodžiais, o nuosekliu gyvenimu.

*

Trečiajame klausime buvo paminėti anksčiau pasakyti popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Kaip norėčiau neturtingos ir neturtingiems pasišventusios Bažnyčios“. Daug naujųjų bendruomenių narių aktyviai dalyvauja artimo meilės darbuose, eina ten, kur daug kančios, skurdo. Tad ką reiškia būti neturtinga Bažnyčia? Kaip atsakyti į žmogišką kančią? Kaip atsakyti į dabartinę krizę?

Pirmasis dalykas, kurį Bažnyčia gali duoti, yra gyvenimas Evangelija, - pakartojo popiežius, atsakydamas į šį klausimą. Bažnyčia nėra politinė struktūra, nėra gerai organizuota nevyriausybinė organizacija. Ir jeigu taptų tokia, prarastų savo sūrumą. Ir tai yra aktyvizmo pavojus, manyti, kad viskas yra tik aktyvizme ir veiksmingume. Tačiau Bažnyčia bus visuomenėje Dievo Karalystės raugu tada, kai liudys, pirmiausia brolišką meilę, solidarumą.

Šiandieninė krizė nėra vien ekonominė, tai kultūros krizė, žmogaus krizė. Todėl ji tokia gili. Ir šiuo momentu negalime užsidaryti, rūpintis tik savimi, pasiduot nusivylimui ir bejėgiškumui. Užsidarymas yra didelis pavojus. Taip pat užsidarymas parapijoje, tarp draugų, judėjime, savo mintyse.

Jei Bažnyčia užsidaro, ji suserga. Atsitinka panašiai, kaip su kambariu, kuris buvo uždarytas metams: jame tvyro drėgmės kvapas. Bažnyčia turi išeiti iš savęs. Link egzistencijos periferijų, kad ir kur jos būtų, svarbu išeiti. Ir Jėzus sako: „Eikite į visą pasaulį, skelbkite!“.

Tačiau kas gali atsitikti, kai išeiname iš namų į gatvę? Avarija. „Tačiau šiandien jums sakau, - sakė popiežius, - kad tūkstantį kartų geriau Bažnyčia, kuri patiria avarijas, nei dėl savo užsidarymo susirgusi Bažnyčia. Išeikite laukan!“

Išeiti, reiškia susitikti. Susitikti, o ne atmesti, kaip dažnai pasitaiko mūsų kultūroje. Atmesti tai, kas man nenaudinga. Pavyzdžiui, senolius, nors jie saugo tautos išmintį. Vietoj atmetimo kultūros mums reikia susitikimo ir draugystės kultūros, kurioje kitą suvoktumėme kaip brolį ir seserį, kaip Dievo vaiką.

Negalime likti ramūs ir kalbėti apie tikėjimo dalykus prie arbatos, kai girdime, kad nuo šalčio mirė benamis, kad kažkur vaikai neturi ko valgyti. Krikščionys turi būti drąsūs, eiti ir liesti Kristaus kūną, taip pat ir benamyje. Nes skurdas krikščioniui yra ne vien ekonominė kategorija, bet ir teologinė. Jėzus, priimdamas žmogystę, save apiplėšė, save nuskurdino, tačiau taip pat perėmė kiekvieno žmogystę. Tad svarbu, duodant išmaldą benamiui, tai padaryt ne atsainiai, tačiau pažvelgiant jam į akis, paimant jį už rankos. Nes tai yra ir Kristaus kūnas.

Mūsų krizė šiandien yra tame, kad jei kiek nusmunka indėliai banke, klausiame kaip tai įmanoma, tačiau kad žmonės miršta iš bado, tai yra normalu. Neturtinga Bažnyčia ir Bažnyčia vargšams turi kovoti prieš tokį mentalitetą.

*
Ketvirtasis klausimas lietė tikėjimo išpažinimą, kuris mums dažnai yra trikdantis, tarsi gėdingas: tiek ten, kur krikščionys gyvena taikoje, dar labiau ten, kur už buvimą krikščionimi jis gali būti apsuptas ir rizikuoti gyvybe.

Evangelijos skelbimui, - atsakė popiežius, - reikia dviejų dorybių: drąsos ir kantrybės. Kenčiantieji dėl tikėjimo yra kantrybės Bažnyčioje. Ir šiandien yra daugiau kankinių, nei pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Tačiau tikėjimas, kuris atveda iki kankinystės, nėra pralaimėjimas. Tai aukščiausias liudijimo laipsnis. Visi einame kankinystės keliu, atsisakome to ar kito, tačiau kai kurie atiduoda ir gyvybę, liudydami Jėzų. Krikščionis visada turi stengtis būti nuolankus ir romus, atsakyti į blogį gerumu, nors tai yra sunku. Ir tais atvejais, kai religinė priklausomybė išnaudojama dėl kitų interesų.

Ką galime padaryti dėl mūsų kenčiančių brolių ir seserų? Ar meldžiamės už juos? Ar meldžiamės už tą ar kitą kenčiantį brolį ar seserį, kurie patiria ribinę patirtį, atsiduria tarp gyvenimo ir mirties. Ši patirtis mus turi skatinti skleisti religijos laisvę visiems, bet kokiam tikėjimui. Nes kiekvienas yra Dievo vaikas.

Ačiū jums ir neužmirškite: „Ne!“ uždarai Bažnyčiai. („Taip!“) Bažnyčiai, kuri eina laukan, eina į egzistencijos periferijas. Tegu Viešpats mus tame veda, baigdamas sakė popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising