Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-05-31 13:52:44
A+ A- print this page



Birželio ARTUMA: ar laukiamas ir reikalingas jaunimas Bažnyčioje?



Birželis – puikus metas pakalbėti apie jaunimą. Mat mėnesio pabaigoje Kaune vyks Lietuvos jaunimo dienos. Miestas bus pilnas nenustygstančio jaunimo, – gyvas priekaištas santūrių ir dievobaimingų, subrendusių tikinčiųjų akyse. Prisipažinkime: dažnai pritrūkstame pakantumo judriam ir impulsyviam jaunųjų bažnyčių lankytojų elgesiui (jau nekalbant apie mažylius drausminančius žvilgsnius, visam gyvenimui paliekančius jiems griežto, slogaus ir greit įsižeisti linkusio Dievo įspūdį. Dėl visų šių priežasčių „Artuma“ nusprendė jaunimo vietą šiandienos katalikų pasaulyje apsvarstyti išsamiau ir – tikriausiai – ne paskutinįkart.

Taigi, „Ką jaunystėje duoda Dievas – varžtus ar sparnus?“, – klausė „Artumos“ redakcija savo autorių ir taip pat pasiryžo kelti klausimą, – su tam tikra priešprieša, – ar Bažnyčiai reikia jaunimo, ar jis jaučiasi laukiamas bažnyčiose? Nėra abejonės, kad amžinam ir amžinai jaunam Kristui reikia jaunimo. Bet ar reikia jaunimui Dievo, ar noriai jaunimas Jam dėkoja? Valdonė Minciūtė kalbino jaunuolius, kurie... atsivertė rengdamiesi Sutvirtinimo sakramentui! Su Dievu linksmiau, sakė jie: „Reikia į Dievą tikėti linksmai, su dainom! Reikia jaunimui pateikti Dievą iš priimtiniausios pusės, o ši ir yra tokia. Nors blogosios pusės kaip ir nemačiau, bet ši – džiaugsmingoji Dievo pusė – yra labai patraukli jaunam žmogui.“

Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė demaskuoja stereotipą, esą jaunimui Dievas nerūpi, jiems tik vėjai galvoje. Atėjo metas išgirsti jaunimo prašymą liudyti savo būdu, su jautria emocija: „Leiskite būti savimi – nusilenkti Kūrėjui savu būdu ir iš džiaugsmo, kaip mažam vaikui, iškelti rankas“, – mintimis dalijosi kalbintas jaunimas. Argi po tokio prašymo galėtume sakyti, kad jaunimui nebėra aktualūs dievoieškos klausimai ir pastangos rasti Dievą – laukiantį, mylintį, išmintingą – savo gyvenime? Tačiau klausimas, ką patys, asmeniškai, nuveikėme, kad jaunimas jaustųsi laukiamas tarp praktikuojančių katalikų, tebėra atviras...

Tėvas Antanas Saulaitis SJ kaip visad šiltai pasakoja apie jaunimą, vertinantį rekolekcijas gamtoje, kur čia pat, po žvaigždėtu Viešpaties dangum, gali ieškoti atsakymų į egzistencinius sielos klausimus. Jaunimo tikėjimo tęstinumo kontekste Zita Tručionienė kalba apie būtinybę gerinti vaikų rengimo Pirmajai Komunijai pedagogiką. Antanas Gailius svarsto akademinės sielovados trūkumą: jaunimas, baigęs mokyklą, kurioje buvo dėstoma tikyba, atsiduria dvasiniame apleistume ir atsakymų į gyvenimo klausimus ieško interneto erdvėje, kur pasiūla – itin įvairi... Jauni žmonės netgi atsiduria prekiautojų „sėkme“ pinklėse – jų siūlomus laimės receptus kritikuoja psichologė Zita Vasiliauskaitė.

Apie tikėjimo liudijimą savo gyvenimu, apie gyvenimą šalia Jono Pauliaus II ir įspūdžius iš prieš dvidešimtį metų vykusio Šventojo Tėvo vizito skaitykite specialiame interviu su kardinolu Stanisławu Dziwiszu, atvykusiu į Lietuvą atstovauti popiežiui Kauno arkikatedros 600 m. jubiliejuje. In memoriam skiltyje prisimenamas prieš pat Sekmines pas Viešpatį iškeliavęs katalikiškos spaudos, Dievo žodžio ir Dvasios aistringasis darbininkas Vincas Kolyčius. Jo mintys apie romaus nuolankumo palaiminimą teprimena mums, kaip rasti kelią į gyvenimą, atspindintį Kristų: „Tikrasis nuolankumas yra vidinė žmogaus būsena, neturinti nieko bendro su tokiais išviršiniais veiksmais, kaip rinktis paskutinę vietą, mažai kalbėti, prastai rengtis, būti akis nunarinusiam, dūsauti“, – liudijo ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu Vincas Kolyčius.

Biblijos prasmės aiškintojas kun. Danielius Dikevičius (beje, neseniai deleguotas į Lietuvos Biblijos draugijos valdybą) kritikuoja dažno kataliko nuostatą, esą Dievui skirtas tik bažnyčios getas. Apie būtinybę Bažnyčiai grįžti prie esmės – krikščioniško tikėjimo kaip druskos, – Sekminių išvakarių Vigilijoje Šv. Petro aikštėje kalbėjo ir popiežius Pranciškus, iš kurio lūpų jau ne vieną kartą girdėjome apie troškimą matyti Bažnyčią neturtingą. „Mūsų krizė šiandien yra ta, kad jei kiek nusmunka indėliai banke, klausiame, kaip tai įmanoma, tačiau kad žmonės miršta iš bado – tai normalu. Neturtinga Bažnyčia ir Bažnyčia vargšams turi kovoti su tokiu mentalitetu“, – išskleidė savo mintį popiežius.

Taigi išsivėdinkime, plačiai atverkime bažnyčių ir savo širdžių duris. O pirmąjį birželio sekmadienį, minėdami Tėvo dieną, – su meile pasveikinkime juos ir melskime stiprybės: jiems, padedantiems žengti savo vaikams pirmuosius tikėjimo žingsnius, žingsnius Dievo karalystės link.

Rūta Lazauskaitė




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising