Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-06-15 14:08:53
A+ A- print this page



Dešimtasis eilinis sekmadienis



Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. (Lk 7, 11-17)

NEVERK… RealAudioMP3

Ne visuomet, kai verkiame, iš akių turi tekėti ašaros… Dažnai, kuomet širdį pripildo skausmas, nors mūsų veidu nesirita maži lašeliai, siela verkia. Tačiau drauge galime būti tikri, kad tas tylias, nematomas ašaras pastebi Dievas. Viešpačiui nereikia daugybės žodžių, Jis mūsų skausmą įžvelgia mumyse ir ateina paguosti, padėti, pagydyti, prikelti. Taip, Jis iš tiesų prikelia mus, jei pasitaiko, kad gyvenimas griūva, kai nežinome, kur dėtis, kai po sunkios darbo dienos suprantame, kad mums niekas nepadėjo ir neužjautė… Tada, tokiomis akimirkomis Dievas suteikia jėgų eiti pirmyn, su viltimi pradėti naują dieną, toliau gyventi pagal tas vertybes ir principus, kuriuos išpažįstame.

Pati gražiausia yra tyli malda, sudėta iš skausmo motinos, verkiančios dėl savo vaiko, lūšnynuose gyvenančio mažylio, ieškančio tarp šiukšlių ko nors valgomo, kad kaip nors išgyventų iki rytojaus, nelegalaus emigranto, nuolat susiduriančio su tūkstančiais pavojų ir vis puoselėjančio viltį sukurti naują gyvenimą sau ir savo šeimai. Tai tylus ir kartais beviltiškas skausmas… Iš tiesų melstis Dievui nereiškia – rėkti, reikšti pretenzijas, įkyriai aiškinti Jam, ko norime ir kaip tai turi būti padaryta.

Šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje ir Evangelijos ištraukoje girdime pasakojimus apie dvi moteris, kurios išgyveno savo vaikų mirtį. Verta pažymėti, kad nė viena iš jų, nors, be abejo, širdyje patyrė begalinį skausmą, garsiai nereiškė priekaištų Dievui, nekaltino Jo dėl ištikusios nelaimės. Tai buvo tas skausmas, kurį pažįsta vien tik Dievas. Kaip tik todėl pirmieji Jėzaus ištarti žodžiai našlei iš Najino reiškė paguodą ir viltį: „Neverk“.

Mums irgi verta mokytis garsiai neišsakyti savo pykčio ir apmaudo, bet, nežiūrint savo skausmo, toliau tarnauti artimui meilės žodžiais, švelnia šypsena, tikint, kad tai, ko negalėsime padaryti mes, visuomet padarys Kristus. Toks nusistatymas drauge atneša į širdį paguodą ir stiprybę. Dera prisiminti, jog nesame visagaliai, ir niekaip nesugebėsime išspręsti visų pasaulio, savo šeimos ar asmeninių problemų. Tikintis žmogus, darydamas tai, kas priklauso nuo jo, visuomet leidžia veikti ir Viešpačiui. Atrodo, kad kaip tik tai ir vadiname Dievo valios vykdymu…

Iš tiesų niekuomet nėra beviltiškų situacijų ar tokių, kurių nebūtų galima mėginti pakeisti, bet visuomet reikia prisiminti, kad pasitaiko tokių aukštų sienų, su kuriomis susidūrus, ima pyktis ir neviltis, kad nesugebame kliūties įveikti. Tuo tarpu reikia tik kantrybės, dar daugiau meilės ir švelnumo artimui, o Viešpats, kai matys, jog tai yra reikalinga, padarys visa kita.

Taip pat ir mūsų širdyje…

Mums, kunigams, neretai tenka susidurti su patarimo besikreipiančiais žmonėmis, paprastai patyrusiais kokių nors sunkumų, kai taip pat nesugebame rasti sprendimo ar duoti patenkinamo atsakymo, nežinome, ką daryti. Tada pirmu jausmu taip pat būna apmaudas, ir, nors mėginame suprasti situaciją, kartais nesugebame to padaryti. Skausmas, artimųjų netektis, išsiskyrimai paliečia žmogaus sielos gelmes, jis net nesugeba visko tinkamai paaiškinti, nėra nusiteikęs priimti bet kokius paaiškinimus, todėl kartais nepakanka jokios meilės, kad pajėgtume sumažinti skausmą.

Būna, kad sunkumai praauga mūsų sugebėjimą atjausti. Jokia motina neprikels savo mirusio vaiko, nors ir būtų pasiryžusi už jį atiduoti savo gyvybę, ir visi, atėję pareikšti užuojautos, gali tik kentėti kartu…

Vis tiktai mūsų skausmas ir sunkumai neturi būti proga rėkti, priekaištauti, išlieti savo pyktį ant kitų. Tai gali būti tik blogas pavyzdys, o ne lauktasis palengvėjimas. Tikėjimas mums parodo kitą kelią: meilingą laukimą, įsitikinus, kad viskas yra Dievo rankose, ir Jis išspręs situaciją tada, kai tai bus naudinga visiems. Daug svarbiau būti vieniems su kitais, mokėti palaikyti viltį ir patiems to siekti.

Tada suprantame, ir ką reiškia žodis: prisikelti…

(Mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising