Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-06-14 12:17:25
A+ A- print this page



Kokios pažangos norime?



Arkiv. Sigito Tamkevičiaus kalba Lietuvos Respublikos Seime minint Gedulo ir vilties dieną 2013 birželio 14

Birželio 14-osios ir vėlesnės tremtys ilgam įsirėžė į lietuvio sąmonę ir kasmet pakviečia nušluostyti dulkes nuo naujausios Lietuvos istorijos puslapių. Pradžioje raudonojo Kremliaus sandėris su Hitleriu, o vėliau laimėtas karas parengė kelią Stalinui įsitvirtinti okupuotose šalyse ir iš esmės keisti žmonių gyvenimus. Po Spalio revoliucijos Rusijoje pradėta prievartinė komunizmo statyba tapo kraupios socialinės inžinerijos eksperimentu su gyvais žmonėmis, sukūrė Gulagą ir sunaikino milijonus, o kitus pasmerkė vergiškai egzistencijai.

Klasių kovos skelbimas, naujos, „laimingos“ visuomenės kūrimas ir naujo žmogaus, tikinčio ne į Dievą, bet į Marksą, Leniną ir Staliną formavimas buvo sovietinio eksperimento varomoji jėga. Ši nežmoniška ideologija leido badu numarinti 7 milijonus ukrainiečių, leido Stalinui sudarinėti nusikalstamus sandorius su Hitleriu, leido tremti ir naikinti visus, kurie diktatoriui rodėsi potencialiais priešais. Iš šito sovietinio eksperimento mokėsi Hitleris, kuris taip pat buvo pasiryžęs sukurti naują žmogų ir naują visuomenę. Jo eksperimentai taip pat kainavo milijonus žmonių gyvybių. Bet visa tai jau yra istorija.

Ar pasimokėme iš šios istorijos mes? Taip ir ne. Žmonės, kurie rėmėsi krikščioniška pasaulėžiūra ir mokėsi iš istorijos, jau pirmaisiais pokario metais siekė bendradarbiavimo tarp tautų ir kūrė Europos Sąjungą. Žmonės, kurie siekė užkardyti komunizmo ekspansiją, kūrė politines ir karines struktūras. Todėl mūsų tremtiniai ir politiniai kaliniai, perėję Gulagus ir Sibirą, patyrę daug nepelnytos kančios, sveikino Lietuvos įsijungimą į NATO ir sugrįžimą į Europos tautų šeimą. Sveikino todėl, kad buvimą transatlantinėje gynybos struktūroje ir Europos Sąjungoje laikė garantu, kuris užtikrina Lietuvos saugumą ir ateitį.

Tremtinių likimai primena ne tik nežmoniškos sistemos grimasas, bet ir tai, kas padėjo tremtiniams ir kaliniams pačiomis sunkiausiomis sąlygomis išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir nepalūžti. Tai buvo tikėjimas į Dievą ir tvirti šeimos ryšiai. Tikėjimas gelbėjo sunkiausiomis valandomis ir padėjo išsaugoti viltį, o šeima buvo svarbi atrama, nes artimųjų meilė galingesnė už Sibiro speigus. Jeigu nebūtų turėję tikėjimo, jeigu žmonių nebūtų jungę šeimos ryšiai, dauguma vėliau sugrįžusiųjų į Tėvynę būtų likę ten, kur juos buvo atlydėję enkavedistai.

Deja, ne visi pasimoko iš istorijos, todėl eksperimentai su žmonėmis tęsiasi ne tik Šiaurės Korėjoje ar Kinijoje, bet ir Europoje, tik kiek kitokiomis formomis. Marksizmas yra labai gyvas ir garsiausiuose Europos universitetuose, ir politinėje Europos padangėje. Marksistiškai mąstantys žmonės ir šiandien manipuliuoja mums, lietuviams, gerai girdėtomis sąvokomis: „pažanga“‚ „naujas žmogus“, „laisva visuomenė“.

Šiuos eksperimentus vis labiau patiriame ir mes, nors jie slepiami po tokiomis nekaltomis sąvokomis, kaip „socialinė lytis“, „kova prieš smurtą ir prievartą“, „kova už lygias teises“ ir pan. Kuriamas „naujas“ žmogus, laisvas nuo aiškaus tikėjimo, vengiantis bet kokios atsakomybės, nebranginantis normalios šeimos, pasiryžęs bet ką paaukoti dėl savo asmeninės gerovės. Šitoks – tik savo tiesa ir sava morale besivadovaujantis – žmogus gali kaitalioti ne tik savo mąstymą, bet kartais net savo prigimtinę lytį.

Abejojantieji šiais eksperimentais laikomi atsilikusiais, iš viduramžių atkeliavusiais žmonėmis, – aš irgi esu vienas iš tų abejojančiųjų. Pasirašomos, atrodo, reikalingos konvencijos, kaip toji, neseniai mūsų Vyriausybės pasirašytoji ET konvencija dėl sumurto prieš moteris. Gi po gražia dokumento skraiste diegiama gender ideologija dėl lyties pasirinkimo, kuri neturi jokio mokslinio pagrindimo, tačiau jai tiesiamas kelias į mūsų švietimą, kultūrą ir netgi į teisinę sistemą.

113 visuomeninių organizacijų, per 100 mokyklų bei vaikų darželių, šimtai pavienių piliečių kreipėsi į mūsų valdžios moteris ir vyrus, išsakydami savo susirūpinimą minėtąja Konvencija, kviesdami į diskusiją, bet... tai buvo tyruose nuskambėjęs balsas. Konvencija pasirašyta greitai ir be diskusijų. Kažkas net pasidžiaugė, kad „Vyriausybė nepabijojo Lietuvos vyskupų“. Tačiau vyskupai ne gąsdino, o tik kvietė neskubėti ir padiskutuoti apie kontraversiškus Konvencijos straipsnius.
Lietuvos vyskupams, kaip ir kitiems piliečiams, rūpi, kad Lietuvoje nebūtų naudojama prievarta prieš vaikus, moteris ir bet kuriuos žmones, kad visi būtų gerbiami, nes visi yra Dievo vaikai. Todėl Bažnyčia, jos institucijos jau seniai – dar prieš bet kokių konvencijų atsiradimą – rūpinasi moterimis bei šeimomis, patekusiomis į krizines situacijas, rūpinasi tapusiomis prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis; rūpinasi vaikais, kad jie netaptų aukomis smurtautojų, kas jie bebūtų – tėvai, auklėtojai ar kunigai; Bažnyčia nuosekliai puoselėja smurto prevenciją atsakingai rengdama visus sužadėtinius santuokai. Tačiau Lietuvos vyskupai mano, kad socialinės inžinerijos eksperimentai su žmogumi, jo moraliniais pamatais, jo prigimtimi yra pavojingi, todėl ir klausia: kas verčia taip skubėti atverti duris labai abejotinai ideologijai? Noras įsiteikti vizituojantiems aukštiems Europos pareigūnams, baimė pirmininkaujant ES Tarybai pasirodyti, kad Lietuvos visuomenė yra neva atsilikusi, ar tiesiog pionieriškas noras būti „pažangiems“?

Šitai kalbu ne tik kaip vyskupas, bet kaip pilietis ir buvęs sovietinis kalinys bei tremtinys, – iš Sibiro grįžau jau plevėsuojant Lietuvos Trispalvei. Man šiandien neramu, todėl savo nerimu dalinuosi su visais, kurie pajėgia matyti ne tik ES pinigus, bet ir Lietuvos vaikus, pajėgia ne tik verkšlenti, kad Lietuvoje sunku, bet mąsto ir dirba, kad turėtume šviesesnę ateitį. Viliuosi, kad Lietuvos visuomenė dar pakankamai sveika ir sugebės atskirti grūdus nuo pelų, sugebės įvertinti, kas yra tikroji pažanga, o kas – tik jos imitacija ar net karikatūra. Viliuosi, kad tremtiniai bei politiniai kaliniai, jų vaikai ir vaikaičiai brangins ir gins tas vertybes, kurios lietuviams amžiais buvo brangus tautos ir tikėjimo paveldas.

Baigiant leiskite priminti didžiojo tautų apaštalo Pauliaus žodžius:
„Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. Nes ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Bet visa, ką šviesa smerkia, tampa regima, o kas tampa regima, yra šviesa. Todėl sakoma: Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 8–14).

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius/Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising