Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-06-29 08:46:32
A+ A- print this page



Tryliktasis eilinis sekmadienis



Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9, 51–62)

KELIAS PIRMYN

„Jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“. Šie apaštalų Jokūbo ir Jono žodžiai, susidūrus su samariečių pademonstruotu nesvetingumu, pagrįsti elementaria žvėriškai – žmogiška logika: akis už akį ir dantis už dantį. Tačiau, kaip pastebi evangelistas, Jėzus atsisukęs sudraudė juos, ir jie pasuko į kitą kaimą.

Ši Evangelijos ištrauka atskleidžia mums Jėzaus didybę. Išganytojas gina taip pat ir tuos, kurie mąsto kitaip, negu Jis. Jis apverčia istorinę logiką, teigiančią, kad priešai turi būti nugalėti ir pašalinti. Viešpačiui rūpi ne pašalinti priešus, bet išnaikinti pačią priešo sąvoką, nes Dievas visa sukūrė ir nėra tokių, kuriuos galima būti pavadinti priešais. Gali būti klystančių, nepatenkintų, tačiau, viską matant mylinčio Dievo akimis, jie nėra priešai.

Žinoma, žmogui žvelgti Dievo žvilgsniu labai sunku, kartais beveik neįmanoma, ir todėl nesugebame pasekti labai paprasta Jėzaus parodyta išeitimi: „Jie pasuko į kitą kaimą“. Dievas atranda naujus kelius: visuomet bus kitas kaimas su ligoniais, kuriuos reikia pagydyti, bus žaizdų, kurias reiks aprišti, širdžių, laukiančių paguodos, visuomet bus kiti namai, į kuriuos teks nešti ramybę. Tam nereikalingos išskirtinės priemonės ir stebuklai, nebūtina netgi demonstruoti užuojautos. Pakanka laikytis teisingos krypties, gi Viešpaties pasirinkta kryptis visuomet veda į žmogaus širdį. Tik ši kryptis turi ateitį ir kelia pasitikėjimą. Jėzus ragina ir mus savo krikščioniškumą išgyventi, kaip nuolatinį ėjimą, naujų kelių ieškojimą.

Nors gali atrodyti keista, tačiau kaip tik tai ir nutiko trims naujiems mokiniams, apie kuriuos pasakojama antroje šio sekmadienio Mišių Evangelijos dalyje. Reikia manyti, kad tie susitikimai įvyko ne tuo pačiu metu ir nebūtinai vienos kelionės metu, tačiau evangelistas visus tuos pavyzdžius surinko į vieną vietą, nes iš tiesų tai visų mūsų elgesio ir pasirinkimų atspindys.

Išgirdęs išreikštą norą visur sekti Jį, Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Ko gero, situacija buvo kiek kitokia: Jėzus turėjo šimtus draugų, ir tikrai buvo namų, kuriuose būtų buvęs su džiaugsmu priimtas, pamaitintas ir apgaubtas rūpesčiu, tačiau, pasinaudodamas lapių ir paukščių įvaizdžiu, Išganytojas piešia savo situaciją. Jam nuolat grėsė religinės ir civilinės valdžios priešiškumas, todėl Jis negalėjo jaustis saugiai. Jėzaus gyvenimas buvo nuolatinė rizika, todėl tas, kuris norėjo gyventi ramiai ir saugiai savo namuose, nelabai tiko būti Jo mokiniu.

Esame įpratę tikėjimą jausti, kaip paguodą ir paramą, maitinančią duoną, džiaugsmą, ir tas požiūris tikrai yra pagrįstas. Vis tiktai šio sekmadienio Evangelija mums parodo ir kitą tikėjimo pusę: tai pasirinkimas, kuris niekada nežada ramaus egzistavimo, bet siūlo džiugų rūpestį atrasti vis naujus kelius. Tikėjimas susijęs su rizika būti atmestam ir net persekiojamam. Tai aiškiai pastebime šiais laikais, ir taip atsitinka todėl, kad tikėjimas oponuoja žmogaus įpročiams, kai, remiantis pasaulio logika, nuslystama į paviršutiniškumą, imamasi privartos ar apgaulės. Tikėti – tai eiti pirmyn, ieškoti naujų kelių į Dievo artumą.

„Palik mirusiems laidoti savo mirusius“,- sako kitam mokiniui Išganytojas. Žodžiai atrodo kieti ir net žiauroki, tačiau jais tikrai nėra paneigiami žmogiški jausmai. Jėzaus mintis išaiškinama tolesniais žodžiais: „Tu eik ir skelbk Dievo karalystę“. Tai reiškia: siek to, kas nauja. Jei sustosi ties tuo, ką jau turi, matei, apmąstei, tavo tikėjimas nebus pilnas. Mums reikia naujų kelių, ir Viešpats laukia gyvos dvasios mokinių, tokių, kurie, pridėję ranką prie arklo nesižvalgo atgal į padarytas klaidas, nesklandumus, netektis, bet eina pirmyn į naują jiems priklausantį gyvenimą, pas savo Dievą, ateinantį iš ateities… (Mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising