Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-07-13 11:19:13
A+ A- print this page



Penkioliktasis eilinis sekmadienis



Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37)

PASAULIS, KURIAME GYVENA ARTIMAS

Rašto aiškintojo klausimas galėjo nuskambėti ir kiek kitaip: „Mokytojau, ką man reikia padaryti, kad būčiau gyvas, kad būčiau tikras žmogus“. Iš tikrųjų amžinybė yra susijusi ir su tikru žmogiškumu, ir neveltui Jėzus atsako ilgoku pasakojimu, kuriame slypi ir galimas sprendimas viso pasaulio istorijai, pasaulio ir kiekvieno mūsų likimas.

„Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą“…

Ko gero, Jėzus neatsitiktinai taip pradėjo palyginimą. Jei Jis būtų pasakęs apie keleivį ką nors daugiau, palyginimas būtų netekęs savo prasmės. Sakykime, jei būtų pasakyta, kad tai buvo geras, blogas, turtingas, vargšas žmogus, tėvynainis ar svetimšalis – bet kuriuo atveju tai jau būtų kalba tik apie tam tikrą žmonių grupę. Galiausiai tai galėjo būti ir nusikaltėlis ar netgi vienas iš plėšikų. Kaip visuomet, Jėzus yra kategoriškas: tai buvo žmogus, kurį užpuolė plėšikai ir kuriam reikėjo kitų pagalbos, ir tiek. Todėl palyginimas tampa didžiuliu pasakojimu apie visus žmones…

Kiekvienas pasaulio kelias veda iš Jeruzalės į Jerichą. Pasaulis dejuoja, jį nuolat slegia gausybė jame gyvenančių žmonių išliejamų ašarų, patirtos nuoskaudos. Kiekviename žemyne, kiekvienoje šalyje rasime daugybę apiplėštų, pažemintų, nuskriaustų, suniekintų žmonių. Apiplėšto žmogaus įvaizdį tikriausiai galėtume nesunkiai sau prisitaikyti kiekvienas. Juk neveltui sakoma, kad skausmingiausios savos žaizdos…

„Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas“…

Pirmasis sužeistąjį rado dvasininkas, kunigas, tačiau nuėjo toliau. Tačiau ką jis galėjo rasti toliau? Kas gal būti toliau, negu žmogaus skausmas? Ten, kur nėra žmogaus, nebėra ir dvasios, o tai reiškia,: nebėra nieko. Neveltui Rašto aiškintojas savo žodžiais, kuriuos pagyrė Jėzus, paliudijo, kad negali būti Dievo meilės be meilės žmogui. Palyginime minimas kunigas, nežiūrint savo išsimokslinimo tikriausiai taip ir neatrado Dievo. Šventasis Augustinas aiškiai sako, kad tik per žmogų galima pasiekti Dievą. Gaila, kad labai dažnai matome didingus dalykus, todėl nepastebime mažų ir menkų.

Gailestingumą sužeistajam parodė pro šalį keliaujantis samarietis. Tai jis tapo artimu žmogumi. Samarietis… mūsų laikais pasakytume, kad tai iš trečiojo pasaulio atvykęs žmogus, gal kitokios odos spalvos, kitokio tikėjimo ar netgi save vadinantis netikinčiu. Svarbu kita: jis pajuto gailestį, prisiartino prie sužeistojo, tikriausiai su baime, nes visi gerai žinome, kad tokiu atvejui pasijuntame gana nejaukiai. Gailestingumas – sugebėjimas atjausti skausmą – nėra, kaip kai kas mėgina įrodinėti, padoraus žmogaus instinktas. Ne, šiuo atveju jau reikia kalbėti apie tam tikrą pergalę prieš savo žemiausius instinktus: baimę, pasibjaurėjimą, panieką. Prie sužeistojo reikia prisiartinti, pažvelgti į kančios temdomas akis, išgirsti trūkčiojantį kvėpavimą… ir kaip tik tada įvyksta stebuklas: suprantame, kad tas žmogus – tai mūsų brolis, mūsų visų dalis, ir niekas, kas yra žmogiška, negali būti svetima.

Evangelistas Lukas, perduodamas Jėzaus žodžius ir aprašydamas meilę, kurią samarietis parodė sužeistajam, panaudoja dešimt veiksmažodžių: užtiko, pasigailėjo, priėjo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, sutvarstė, užkėlė, nugabeno, slaugė, sumokėjo… ir dešimtasis veiksmažodis: tarė: Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.

Tai tarsi nauji dešimt įsakymų, pasiūlymas kiekvienam žmogui, tikinčiam ar netikinčiam, tačiau reikalingi, kad žmogus liktų žmogumi, kad gyvenimas šypsotųsi, kad pasaulyje gyventų daug „artimų“ žmonių, o ne priešų.

Ir vis dėlto: kas yra mano artimas? Jėzus aiškiai sako: artimas yra tas, kuris tave užjaučia. Šis paaiškinimas primena, kad ir mes privalome mylėti savo samariečius, tuos žmones, kuriems mes nebuvome tuščia vieta, kurie užpylė vaistų ant mūsų sielos žaizdų, padėjo atsigauti širdžiai. Neturime pamiršti tų, kurie savimi sumokėjo už mus… Juos turime mylėti: džiugiai, su dėkingumu, privalome stengtis išmokti iš jų gailestingumo. Paskutiniai Jėzaus žodžiai yra labai reikšmingi: „Eik ir tu taip daryk!“. Tai reiškia: būk artimu, būk gailestingu, tapk tuo geruoju samariečiu. Nors gali atrodyti ir keista, tačiau meilei priešinga ne neapykanta, o abejingumas…

(Mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising