Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-07-20 15:02:00
A+ A- print this page



Šešioliktasis eilinis sekmadienis



Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. (Lk 10, 38-42)

TAI, KAS SVARBIAUSIA. Mons Adolfas Grušas: RealAudioMP3

Visiškai pagrįstai galime sakyti, kad Marijos ir Mortos istorija – tai dar vienas Evangelijos fragmentas, kurio iki galo nesuprantame ir dažnai savo širdyje prieštaraujame. Gali atrodyti, kad šį kartą Jėzus kiek perdėjo, savotiškai parodydamas tam tikrą neteisingumą, neįvertindamas darbščios ir veiklios Mortos pastangų.

Vis dėlto, jei dar sykį perskaitysime šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauką, susirasime panašias vietas Evangelijoje, pasirūpinsime geriau suprasti Jėzaus ir evangelistų kalbos stilių, taps aiškiau, ką iš tiesų norėjo Lozoriaus seserims, o per jas ir mums, pasakyti Jėzus.

Visų pirma įsitikinsime, kad Jėzus niekada neniekino niekieno darbo, nieko nežemino, nepraleido nepastebėjęs nė menkiausio meilės ir Jam rodomos pagarbos ženklo. Negali būti nė menkiausios abejonės, kad Išganytojas visiškai nesiekė pastatyti Mortos į nepatogią padėtį. Viešpats matė ir įvertino jos pastangas bei pasišventimą, ko gero, daug kas priklausytų ir nuo intonacijos, su kuria skaitomi Jo žodžiai. Jėzus sako: „Morta, Morta, tu sielojiesi ir rūpiniesi daugeliu dalykų…“ Tai tikras pagyrimas darbščiai moteriai, liudijimas, kad nė menkiausių pastangų Dievas nepalieka be dėmesio. Drauge, įvertindamas asmenines pastangas, Mokytojas nori Mortą pakylėti aukščiau, arčiau Dievo, parodyti gilesnę darbo ir tarnystės prasmę.

Taip jau atsitiko, kad Marija pati sau atskleidė šiuos slėpinius. Galbūt ji buvo jautresnio būdo, galbūt jos meilėje buvo kitaip sudėlioti akcentai: jai svarbiausia buvo pastebėti mylimą asmenį ir jo dvasinius turtus, o jau vėliau kūno poreikius. Gali būti, kad ji, ne taip kaip Morta, neturėjo pretenzijų pasirodyti iš gerosios pusės, o gal paprasčiausiai suvokė, kad svarbiau būti, negu turėti. Iš tiesų jos elgesio motyvai nėra pats svarbiausias dalykas. Aišku, kad abi seserys nuoširdžiai mylėjo Jėzų, kuris tikrai gerbė ir vieną ir kitą, o Jo žodžiai – tai pamokymas mums.

Atsitikimas Lozoriaus namuose moko mus tinkamai sudėlioti gyvenimo vertybes. Paprastai manome, kad gyvenime svarbiausia ką nors pastebimo nuveikti: privalome būti aktyvūs, kuo nors parodydami, jog kažką esame patys uždirbę ar užsitarnavę. Pagrįstai sakytume, kad to mus moko pats gyvenimas. Esame raginami būti savarankiškais žmonėmis, pasirūpinti savimi ir silpnesniaisiais.

Problema slypi tame, kad tą savarankiškumo ir pasirūpinimo kitais principą aklai mėginame perkelti į religinį, tikėjimo gyvenimą. Čia, šioje plotmėje, mums irgi pradeda atrodyti, kad viską privalome pasiekti vien savo jėgomis ir tik sau už savo tikėjimo, gal kartais įsivaizduojamas, „aukštumas“ esame dėkingi. Tada įsivaizduojame, kad Dievo meilę turime užsitarnauti, išganymą pasiekti tik savo pastangomis, nuolat privalome kažką daryti. Tas „kažkas“ ne kartą išsilieja ir į pastangas kitiems, kurie, kaip mums atrodo, yra mažiau pakopę dvasiniame gyvenime, primesti savo „veiklių katalikų“ stilių. Taip nė nepastebime, kad viskas tame dvasiniame gyvenime yra paremta mumis ir mūsų pastangomis.

Tuo tarpu tikėjimo kelyje nepalyginamai svarbiau yra tai, ką mumyse nuveiks Dievas, o ne ką mes patys pasieksime. Išganymas – tai visiškai veltui mums teikiama Dievo dovana, o ne žmogaus pastangų vaisius. Mes jau esame Jėzaus atpirkti ir kad tą dovaną sugebėtume priimti, Dievas iš mūsų laukia tik vieno: tikėjimo! Toks tikėjimas reiškia prisiglaudimą prie Jėzaus, taip, kaip tai padarė Marija. Ji atsisėdo prie Jo kojų, kaip galėdama arčiau, kad tik nepraleisto nė vieno Jo žodžio, nepaliktų be dėmesio iš Jo sklindančios malonės. Tikinčiam žmogui tai ir privalo būti svarbiausia.

Žinoma, tikėjimas išreiškiamas kasdieninio gyvenimo darbais – be jų tikėjimas būtų miręs – dėl to negalime turėti nė menkiausios abejonės. Tačiau čia kaip tik verta prisiminti, kad tikėjimas kyla iš pirminio šaltinio – Dievo, yra ne mūsų nuopelnų rezultatas, o paties Dievo mums teikiama dovana, kurią priimame. Atrodo, kad Viešpats savo žodžiais mums visiems duoda pamokymą, kad dvasinio gyvenimo kelyje pirmiausia reikia būti panašiais į Mariją, kad vėliau galėtume būti veiklūs ir energingi, kaip Morta. Viena sesuo mus moko mylėti ir rinktis tai, kas svarbiausia, o kita – darbuotis.

Svarbu tik, kad mes į pasaulį neštume žinią ne apie save, o apie Jėzų…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising