Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-08-10 11:42:57
A+ A- print this page



Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis



Vienas iš minios Jėzui tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12, 13-21)

DIDŽIAUSIAS TURTAS

Ši scena, kurią paminėjo evangelistas Lukas, kreipia mūsų dėmesį į, tikriausiai visais laikais aktualią tikinčio žmogaus požiūrio į laikinąsias žemės gėrybes temą. Ją svarstė dar Lozoriaus sesuo Morta, pasipiktinusi, kad jos sesuo nepadeda namuose šeimininkauti, o vien tik sėdi prie Jėzaus kojų, klausydama Jo žodžių.

Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju? – klausia Jėzus, tuo pačiu patvirtindamas, kad mes patys turime galių viską padalyti teisingai ir tinkamai, kad Dievas mums, kaip mažiems vaikams, neužraišioja batų ir nevalo nosies. Dievas niekuomet nesprendžia tų problemų, kurias mes puikiai galime išspręsti patys.

Turėtume pripažinti, jog labai dažnai stengiamės įpainioti Dievą į disputą, kuriame yra labai mažai prasmės. Pasaulis turi savo harmoniją, savo logiką, savo įstatymus ir, nors galiausiai priklauso nuo Dievo, tačiau turi savyje jėgą veikti savaime. Dievas nemiega naktį ir nesikelia rytą, kad užvestų pasaulio spyruoklę. Jis sukūrė pasaulį gražų ir puikų, mums leisdamas pažinti jo paslaptis. Šventojo Rašto požiūris šiuo atžvilgiu yra labai brandus ir protingas: jame pripažįstama, kad Dievas yra visos kūrinijos pradžia, bet drauge leidžia žmogui valdyti visą kūriniją.

Tikrai nėra reikalo vartyti Biblijos lapų, norint sužinoti, kas yra teisinga ekonomikoje, kaip reikia įgyvendinti teisingumą, taiką, solidarumą… Pakanka tik įsiklausyti į savo širdį ir tikėjimo nušviestą sąžinę.

Paaiškinęs, jog Jam nėra prasmės kištis į dviejų brolių ginčą dėl palikimo, Jėzus supranta, jog klausiantysis, ko gero, tikėjosi ne tokio atsakymo ir jaučiasi tapęs neteisybės auka. Susiduriame su kita – turto ir pinigų problema.

Kalbėti apie pinigus visuomet sudėtinga. Žodžiais mes beveik visi pripažįstame, kad pinigai nėra svarbiausia, esme tokie švarūs ir neprisirišę prie turto, tačiau tikrovėje viskas yra kitaip. Kas iš mūsų nematė susipykusių šeimų, kai po vieno iš artimųjų mirties, atrodytų, visai pasiturintys ir nieko nestokojantys žmonės kaltina paveldėtojus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis?

Į turtingą žmogų dažnai žiūrime įtariai, ypač mūsų katalikiškoje aplinkoje. Kaip tik todėl savotiškai tenka nustebti, kad Jėzus pasirodo esąs visiškai laisvas nuo bet kokių suvaržymų šiuo klausimu. Jis nesako, kad turtas yra kažkas nešvaraus, bet tik tiek, kad jis gali tapti pavojingas.

Jėzus visiškai nesmerkia palyginime minimo turtingo žmogaus. Tai darbštus darbininkas, kuriam negalima prikišti pavydo ar godumo. Kiekvienas praktiškas žmogus pritartų jo pastangoms išsaugoti gautą gausų derlių, kad galėtų jaustis ramiai ateityje… Galiausiai ir jo mirtis nėra jokia bausmė ar kažkas unikalaus: kiekvienam iš mūsų ateis ta valanda, kai reikės palikti šį pasaulį. Gal tiktai jo mirtį pagreitino pernelyg didelis stresas, darbas be poilsio, ir tai tikrai negalėtume pavadinti Dievo veikimu.

Išganytojas aiškiai sako: turtas mums žada tai, ko negali ištesėti, sukelia iliuziją, kad viską turint, mūsų širdis galės būti rami. Praėjusį sekmadienį, kai klausėmės Evangelijos ištraukos apie tai, kaip Jėzus mokė savo mokinius Tėve mūsų maldos, girdėjome jog gyvenimui reikia tikrai nedaug dalykų: duonos (kas kartu apima maistą, darbą, namus, tarpusavio ryšius), sugebėjimo atleisti ir parodyti ištvermę išmėginimuose.

Mūsų pasaulis įvairiomis vilionėmis mėgina užgesinti mūsų širdies ilgesį, ir, reikia pripažinti, jam tai dažnai pavyksta. Svarbiausiais dalykais laikome anaiptol ne tai, kas veda mus į laimę, bet išorinę sėkmę, sukauptą lobį, ir pamirštame, kad mums reikia kai ko kito…

Širdies ramybės…

(Mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising