Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-08-21 15:29:15
A+ A- print this page



Pijus X, šventas klebonas ir popiežius



Laukiant kada bus paskelbta dviejų XX amžiaus antrosios pusės popiežių, Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos data, rugpjūčio 21 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra menamas šv. Pijus X (1835 - 1914), 11 metų vedęs katalikų Bažnyčią pačioje amžiaus pradžioje (1903 - 1914).

Šv. Pijus X, iki išrinkimo popiežiumi vadinęsis Giuseppe Sarto, gimė paprastoje ir neturtingoje valstiečių šeimoje. Tik su parama iš šalies, įžvelgus jo gabumus, galėjo įstoti į seminariją ir ją pabaigęs pradėti savo sielovadinę tarnystę nedidelio kaimelio, Tombolo, parapijos vikaru. Ši, rodos, kukli pradžia yra išryškinama visose popiežiaus biografijose. Kaip ir keistas devynerių metų ciklas – po devynerių metų Tombolo parapijoje kitus devynerius tarnavo kiek didesnio Salzano miestelio parapijos klebonu, vėliau devynerius metus ėjo Treviso katedros kanauninko ir seminarijos direktoriaus pareigas, dar vėliau po devynerius metus tarnavo kaip Mantujos vyskupas ir Venecijos patriarchas. Tik pontifikatas, kaip minėta, truko kiek ilgiau.

Pijaus X biografai, apžvelgdami jo tarnavimo Bažnyčiai kelionę, nuo mažos parapijos vikaro iki visuotinės Bažnyčios ganytojo, daug kalba apie tuos jo asmenybės bruožus, dėl kurių jam buvo patikėtos šios vis atsakingesnės pareigos.

Daug rašyta ir liudyta apie šio popiežiaus sugebėjimą prisitaikyti ir rasti kalbą su kiekvienu, nepriklausomai nuo išsilavinimo, kilmės ar užimamų pareigų. Šis sugebėjimas mylėti visus ir būti visų mylimam iš pradžių atsiskleidė parapijose, kurios XX amžiaus pradžioje buvo gerokai skurdesnės nei dabar, iš kurių daug kas vyko ieškoti laimės į Ameriką, mažai kas mokėjo skaityti ir rašyti. Tačiau greta šios „gero klebono“, kaip save ir vėliau mėgdavo apibūdinti Pijus X, charakteristikos, jis pasižymėjo gyvenimo blaivumu ir asketiškumu, aiškiu ir realistišku situacijos vertinimu, geležine valia. Be šių savybių vargu ar būtų galėjęs sėkmingai eiti Mantujos vyskupo ir Venecijos patriarcho pareigas, įvykdyti savo ganomų bendruomenių religinio gyvenimo reformas. Pijus X parašė ne vieną svarbią encikliką ir įžvalgiai orientavosi sudėtingoje bei neramioje jėga suvienytos Italijos situacijoje, tačiau dažniausiai sutinkama, kad jame išskirtinas buvo ne politiko ar doktrinos plėtotojo, bet sielovados ir religinio gyvenimo reformuotojo bruožas. Šioje perspektyvoje jau yra brėžiančių analogiją tarp Pijaus X ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus.

Beje, Pijaus X išrinkimą lydėjo aplinkybė, kuri šiandien sunkiai įsivaizduotina: po Leono XIII mirties 1903 metais sušaukus kardinolų konklavą, visų akys krypo į kardinolą Mariano Rampolla, tuometinį Popiežiaus valstybės sekretorių. Tačiau Krokuvos arkivyskupas Jan Puzyna pranešė apie Austrų-vengrų imperatoriaus Pranciškaus Juozapo veto. Pasinaudodamas sena privilegija imperatorius vetavo kardinolo Rampolla kandidatūrą dėl jo artumo Prancūzijai ir, galbūt, dėl asmeninės nuoskaudos, dėl kardinolo pozicijos dėl įtariamos savižudybės mirus jo vieninteliam sūnui, karūnos paveldėtojui. Vetavus kardinolo Rampolla kandidatūrą, buvo išrinktas Venecijos patriarchas Giuseppe Sarto, o šio vienas iš pirmųjų potvarkių buvo veto teisės pasaulietiniams valdovams panaikinimas.

Pijus X įvykdė svarbią Romos kurijos reformą, pradėjo kanonų teisės kodekso ruošimo darbus, reformavo seminarijas ir liturginę muziką, kreipė liaudies pamaldumą, ypač per dažną Eucharistijos priėmimą, atstatydino nemažai kunigų ir vyskupų, kurių gyvenimo disciplina buvo neadekvati jų pareigoms.

Kalbant apie doktriną ir mokymą, viena iš svarbiausių Pijaus X pontifikato temų buvo Bažnyčios santykis su modernybe, ne mažiau aktuali ir šiandien. Kaip žinoma, šis popiežius kietai - mums gali pasirodyti, kad per kietai - reagavo prieš modernybės tendencijas, prieš liberalizmą. Tačiau jei susipažinsime iš arčiau, pamatysime, kad to laikmečio modernios tendencijos buvo persmelktos tokio antiklerikalizmo, materializmo ar scientizmo, kurie šiandien ir daugumos netikinčių akyse yra praradę bet kokį kreditą. Šiuo požiūriu Pijus X vertinimas buvo kritiškas ir blaivus. Tačiau problema išliko ir reikėjo Vatikano II Susirinkimo, kuris Bažnyčios ir modernybės santykį aptarė pozityvioje perspektyvoje. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising