Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Kultūra ir visuomenė  >  2013-08-24 14:48:19
A+ A- print this page



Kardinolas Jean-Louis Tauran. Religijos laisvė



Kai kalbama apie religijos laisvę, nekalbama apie religijas, bet apie pamatinę žmogaus teisę, gerai apibrėžtą tarptautinėje teisėje. Ši laisvė priklauso kiekvienam žmogui, ji nėra valstybės ar vyriausybės geranoriškas gestas piliečių atžvilgiu. Žinant kad dešimtys milijonų krikščionių yra diskriminuojami, daugybė tapo aukomis, buvo ištremti ar nužudyti, aišku, kodėl religijos laisvės tema tokia svarbi, šiomis dienomis kalbėdamas judėjimo „Comunione ir Liberazione“ Rimini mieste surengtame susitikime sakė kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas.

Pasak jo, šiandien kaip niekad daug kalbama apie religijos laisvę. Žodis „Dievas“, kurį praėjusio amžiaus ideologijos buvo ištrėmusios, sugrįžo į žiniasklaidą. Tuo pat metu sekuliarizuotoje Europoje auga religijos baimė, ypač dėl kai kurių islamo išpažinėjų smurtingų veiksmų. Tačiau tokiu būdu tyra Dievo tiesa yra pažeminama iki savo aklumo ir moralinio iškrypimo masto, kaip yra pasakęs Benediktas XVI.

Taigi, religijos laisvė yra teisė ir laisvė: laisvė palaikyti santykį su transcendencija; laisvė viešai praktikuoti tikėjimą; laisvė laisvai išpažinti tikėjimą. Kulto ir minties laisvė yra religijos laisvės būtinos prielaidos, tačiau jos neišsemia.

Valstybė turi išlaikyti pozityvų neutralumą: neturi būti nei abejinga, nei priešiška, turi nesitapatinti su viena konfesija, nepropaguoti antireliginės ideologijos, tačiau būti asmenų ir bendruomenių religijos laisvės garantu, atsižvelgiant į viešos tvarkos ir bendro gėrio poreikius. Moderni demokratiška valstybė „nepripažįsta“ vienos religijos, kad „pripažintų“ jas visas.

Religijos laisvė kyla iš apsisprendimo sąžinėje, kuri neturi patirti jokios prievartos ir priima tiesą dėl pačioje tiesoje esančios jėgos. Be to, tikima ne pavieniui, o tikinčiųjų bendruomenės viduje.

Asmuo yra laisvas, kai gali pasirinkti ir nuspręsti ką manyti ir daryti. Kiekvienas iš mūsų renkasi kurie gėriai man yra geriausi ir kuriems teikiu pirmenybę. Tuo tarpu sprendimui sekti religiniais nurodymais reikia matomumo, reikia priemonių pasiekti tikslui.

Tad vidujai pasirenkame vieną kurią religiją kaip geriausią ir nusprendžiame ją sekti, per išorinius veiksmus: kultą, mokymą, doktrinos sklaidą. Religijos laisvė yra asmens laisvė pasirinkti santykį su Dievu, visagaliu ir tobulu, ir nuspręsti gyventi atitinkamai pagal jį. Ir tai svarbiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti, pripažindamas savo, ribotos būtybės, priklausomumą nuo Dievo.

Kokie santykiai turėtų būti tarp pasaulietinių lyderių ir religinių lyderių? Pirmiausia, pasitikėjimo, nes abu tarnauja tam pačiam asmeniui, piliečiui ir tikinčiam. Žinoma, tikintieji turi gerbti demokratijos vertybes, viešą tvarką, teisėtus autoritetus. Visuomenės lyderiai turi pripažinti ir ginti kulto apraiškas, kuriomis žmonės pagarbina aukščiausią Būtį, kurią vadiname „vieninteliu Dievu“. Žmogui esant socialiu, kiekviena religija turi bendruomeninę dimensiją. Tad valdžia turi užtikrinti kad kiekvienas tikintysis galėtų priimti tam tikrą gyvenimo būdą, pripažinti kolektyvinę tikėjimo dimensiją, nekliudyti tikintiems skleisti lobio, kuriuo jiems yra jų tikėjimas.

Tikėjimas yra taikos kūrimo jėga, nes tikima, kad kiekvienas asmuo iš Kūrėjo gavo nepakartojamą orumą, kad kiekvienas yra neatimamų laisvių ir teisių turėtojas, kad patarnauti artimui reiškia augti žmogiškume. Tikinčiųjų bendruomenė yra milžiniškas kapitalas, išteklius kuriant sutaikytą ir taikingą visuomenę.

Tikintieji, nepaisant jų skirtingumo, teikia naudą visuomenei. Beveik visos religijos skelbia brolybę ir atmeta prievartą, siekia prisidėti prie socialinės darnos. Katalikų Bažnyčia, savo ruožtu, liudija savo universalumą ir vienybę, savo priešus mylėjusius šventuosius, politikus, kurie Evangelijoje atrado drąsą konfliktus išgyventi su artimo meile.

Religijos laisvė reikalinga, kad kiekvienas galėtų išpažinti savo religiją, pasiūlyti kitiems savo dvasinį lobį, kad būtų pripažįstamas ir išlaikomas asmens orumas, kad būtų ugdoma brolybė ir solidarumas, kad tikintieji kartu su netikinčiais įtvirtintų etikos pirmenybę prieš ideologijas, asmens prieš daiktus, proto prieš materiją. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising