Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Kultūra ir visuomenė  >  2013-08-24 15:44:34
A+ A- print this page



Sekmadienį Mongolijoje minimi pirmieji ryšiai tarp karaliaus šv. Liudviko ir Mongolijos



Sekmadienį Mongolijos sostinėje Ulan Batore, šventųjų Petro ir Pauliaus katedroje minimi labai seni, XIII amžiaus santykiai tarp Mongolijos ir Prancūzijos, kurioje tuo metu valdė šv. Liudvikas.

Šis karalius 1249 metais pasiuntė į tolimąją Mongoliją, kurią žymusis keliautojas Marco Polo kirs tik keliais dešimtmečiais vėliau, vieną iš pirmųjų diplomatinių misijų. Reikia pasakyti, kad prieš tai mongolų imperatoriškąjį dvarą buvo pasiekusios dvi popiežiaus diplomatinės ir misionieriškos misijos, tačiau jos abi žlugo. Pirmajai vadovavo pranciškonas Jean du Plan Carpin, kurį 1244-aisiais priėmė Giujukas, antrojo mongolų imperijos valdovo Ugedėjaus sūnus. Į pranciškono perduotą popiežiaus Inocento IV kvietimą apgailėti skerdynes, kuriomis pasižymėjo mongolų ekspansija iki pat Europos, ir atsiversti į katalikybę Giujukas atsakė, kad sutiktų krikščionių vadovą padaryti savo vasalu. Po metų į Mongoliją atvyko dominikonas Ascelin de Lombarde, kuris pristatė galimos frankų ir mongolų sąjungos idėją, bet taip pat be naudos.

Su panašia idėja atvyko ir šv. Liudviko diplomatinė misija: karalius ieškojo pagalbininkų vaduojant Jeruzalę iš „saracėnų“, iš musulmonų. Kadangi mongolų imperija jau buvo absorbavusi kai kurias musulmoniškas teritorijas, tai atrodė įmanoma geopolitinė hipotezė.

Diplomatinę misiją, kuriai vadovavo dominikonas André de Longjumeau, priėmė neseniai mirusio Giujuko našlė, tuometinė regentė. Įvyko apsikeitimas dovanomis, bet daugiau nieko. Tiesa, regentė taip pat pareiškė, jog sutinka karalių padaryti savo vasalu.

Antrąją diplomatinę misiją šv. Liudvikas pasiuntė po kelerių metų. 1253 metais iš Konstantinopolio išvyko jo gero bičiulio pranciškono Guillaume de Rubrouck vadovaujama delegacija. Ją priėmė didysis chanas Monkė, kurio viena duktė buvo krikščionė. 1254-aisiais ji leido misijai įžengti į Karakorumą, tuometinę sostinę. Ši misija mums paliko labai įdomų kelionės aprašą „Kelionė Mongolijos imperijoje“ apie šalį, jos papročius ir religiją, ir pirmą sykį užmezgė tikrus ryšius su mongolais. Sostinėje karaliaus diplomatai atrado pora musulmoniškų mečečių, tuziną budistiškų šventyklų ir krikščionių nestoriečių, V amžiuje Efezo susirinkimo paskelbtų eretikais dėl Kristaus prigimties dualizmo, bažnyčią. Apie nestoriečius jau žinojo popiežiaus misijos, jie užėmė aukštas pareigas dvare, ugdė ministrų ir imperatoriškos šeimos narius. Tačiau misijos vadovo pranciškono nuomonė apie juos gana kritiška, jis pažymėjo, kad tarp jų daug godumo ir sugedimo.

25 mėnesius truko Guillaume de Rubrouck misija Mongolijoje. Vienas iš jos epizodų buvo vieši debatai tarp musulmonų, stabmeldžių, budistų ir krikščionių. Guillaume de Rubrouck teko ginčytis su iš Kinijos atvykusiu budistų eruditu. Tačiau po to, misionieriaus liūdesiui, nebuvo jokių pasekmių. Jį pasišaukęs imperatorius pareiškė, kad Dievas suteikė žmogui daug pirštų, panašiai suteikė daug religinių kelių, mongolams davė pranašautojus gydytojus, o krikščionims Šventraštį...

Sąjungos tarp frankų ir mongolų idėja žlugo, tačiau Prancūzijos karalių misijos dar keletą dešimtmečių išsilaikė mongolų imperatoriaus dvare. Prieš 20 metų, po šimtmečių pertraukos, į Mongoliją grįžo ir krikščioniškos misijos. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising