Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-08-31 13:05:57
A+ A- print this page



Popiežius Pranciškus: Dėl ko nerimti mus ragina šv. Augustinas? (+video)



Trečiadienio vakarą popiežius Pranciškus aplankė šv. Augustino bažnyčią Romos miesto centre ir joje aukojo šv. Augustino liturginės šventės Mišias. Popiežiaus vadovautose Mišiose dalyvavo augustinų ordino nariai šv. Augustino šventės dieną pradedantys savo generalinę kapitulą.

„Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, ko nenurims Tavyje“ (Išpažinimai, I,1,1). Šiais išgarsėjusiais žodžiais šv. Augustinas Išpažinimuose kreipiasi į Dievą. Šie žodžiai yra viso jo gyvenimo sintezė, - pradėjo popiežius Pranciškus Mišių homiliją.

„Nerimas“. Šis žodis mane verčia susimąstyti. Norėčiau pradėti klausimu: dėl ko labiausiai Augustinas nerimsta savo gyvenime? O gal turėčiau sakyti: dėl ko nerimti mus ragina šis didis vyras ir šventasis? Toliau homilijoje Popiežius kalbėjo apie trejopą šv. Augustino nerimą: apie neramias dvasines paieškas, apie nerimastingą troškimą sutiki Dievą ir apie meilės nerimą.

Pirmiausia nerimastingos dvasinės paieškos. Augustino gyvenimas gana panašus į daugelio šiandienos jaunų žmonių gyvenimą. Motina Monika jį auklėja krikščioniškai, tačiau vėliau jis nutolsta nuo tikėjimo, neranda jame atsakymo į jam kylančius klausimus, į širdies troškimus. Jį patraukia kiti siūlymai. Tampa manichėjų grupės nariu, rūpestingai mokosi, bet neatsisako ir nerūpestingų pramogų, spektaklių, intensyvių draugysčių, meilės. Pradeda sėkmingą retorikos mokytojo karjerą, kuri jį atveda net į Milano imperatoriškąjį dvarą. Augustinas yra sėkmės viršūnes pasiekę žmogus, viską turi, tačiau jo širdyje išlieka nerimas, tikrosios gyvenimo prasmės troškimas. Jo širdis neužmigusi, nenuskausminta sėkmės, turtų, valdžios. Augustinas neužsidaro savyje, patogiai neįsitaiso, bet ieško tiesos, gyvenimo prasmės, tęsia Dievo veido paieškas. Žinoma, jis padaro klaidų, pasuka klystkeliais, nusideda. Jis yra nusidėjėlis, bet neatsisako nerimastingų dvasinių paieškų. Ir šitaip jis suvokia, kad Dievas jo visąlaik laukė, kad jis pirmas išėjo jo ieškoti.

Norėčiau, - sakė popiežius Pranciškus, - kreiptis į tuos, kas jaučiasi abejingi Dievui, nuo jo nutolę, jo atsisakė, taip pat ir mus, kurie savo kasdieniame gyvenime dažnai nuo jo nutolstame ir jį paliekame. Pažiūrėk į savo širdies gilumą, pažvelk į savo vidų ir paklausk savęs: kokia tavo širdis – trokštanti didžių dalykų ar apsnūdusi? Tavo širdyje išliko ieškojimų nerimas ar leidai, kad jis būtų materialinių dalykų užgniaužtas? Dievas tavęs laukia, tavęs ieško. Ką jam atsakysi? Ar supranti kas dedasi tavo sieloje? O gal tu miegi? Tiki, kad Dievas tavęs laukia ar tau ši tiesa tik tušti žodžiai?

Šis širdies nerimas veda Augustiną į susitikimą su Kristumi, - kalbėjo Popiežius Mišių homilijoje, - šis nerimas padeda suprasti Dievą, kurio jis ieškojo toli nuo savęs, padeda suprasti, kad Dievas yra arti mūsų, kad jis yra žmogaus širdyje. Tačiau ir tai supratęs ir sutikęs Dievą, Augustinas nesustoja ir nenurimsta, neužsidaro savyje, bet tęsia kelionę. Neramus tiesos ir Dievo ieškojimas tampa neramiu troškimu dar geriau jį pažinti, išeiti iš savęs ir skelbti jį kitiems. Augustinas norėtų ramaus gyvenimo, norėtų atsidėti studijoms ir maldai, bet Dievas jį šaukia būti Hipono ganytoju labai sunkiais laikais, kai bendruomenė susiskaldžiusi ir artėja karas. Ir jis leidžia, kad Dievas jam vadovautų, be baimės stengiasi būti Gerasis ganytojas, kuris pažįsta savo avis, „kvepia avimis“, eina ieškoti pasiklydusiųjų. Augustinas išeina iš savęs: veržiasi į Dievą ir eina pas savo kaimenę. Jis nesisavina, „neprivatizuoja“ meilės, jis visąlaik kelyje. Pasak popiežiaus, tai puikus pavyzdys kiekvienam krikščioniui, ypač ganytojui, kunigui, vienuoliui. Aš nurimau, patogiai įsitaisiau savajame krikščionio, kunigo, vienuolio gyvenime, ar vis dar jaučiu nerimą dėl Dievo, jo Žodžio, ar jis mane skatina išeiti iš savęs ir eti pas kitus žmones?

Ir galiausiai trečias dalykas: meilės nerimas. Popiežius priminė šv. Augustino motinos Monikos pavyzdį. Kiek ašarų išliejo ši šventa moteris melsdama Dievą savo sūnaus atsivertimo! Kiek motinų šiandien lieja ašaras, kad jų vaikai grįžtų pas Kristų! Atsimename, kad ir Jėzus verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo; verkė Petras, išsigynęs Jėzaus; verkė gerasis Tėvas, pamatęs grįžtantį sūnų palaidūną; verkė Motina Marija nusekusi paskui Jėzų iki pat Kryžiaus.

Ar esame neramūs dėl meilės? Ar mylime Dievą ir kitus žmones? Mylime žmones tik abstrakčiai, tik žodžiais ar padedame broliui, kuris yra čia pat? Skaudu pagalvojus, kad yra nevaisingų vienuolių, kurie yra tik „davatkos“. Meilės nerimas mus verčia eiti pasitikti kito žmogaus, nelaukiant kol jis paprašys pagalbos.

Meilės nerimas padarys vaisingą mūsų sielovadą, - sakė Popiežius homilijos pabaigoje. Melskime Dievą, kad jis jūsų, brangieji augustinai, kurie pradedate savo generalinę kapitulą, ir visų mūsų širdyse palaikytų gyvą dvasinių ieškojimų nerimą, nerimastingą troškimą ir drąsą skelbti Dievo meilę ir liudyti ją broliams ir seserims. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising