Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-09-05 10:03:57
A+ A- print this page



Arkiv. Gintaro Grušo kalba Vilniaus arkikatedroje, minint Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtąsias metines



Šiandien susirinkome šioje Katedroje, toje vietoje, kur prieš 20 metų Lietuvos dvasininkams, pašvęstojo gyvenimo asmenims ir klierikams prabilo pirmasis šv. Petro įpėdinis atvykęs į Lietuvą – popiežius Jonas Paulius II.

Pagrįstai vadinamas didžiuoju piligrimu, kaip ganytojas jis savo pontifikato metais aplankė 129 užsienio valstybes, tarp jų 1979 m. pirmą kartą kaip šv. Petro įpėdinis apsilankė Lenkijoje. Šį kelionė turėjo, o iš istorinės perspektyvos galime sakyti, tebeturi, didelę istorinę reikšmę ne tik Lenkijos žmonėms, bet visai rytinei Europos daliai, esančiai šiapus jau griuvusios Berlyno sienos. Politiniai šio vizito padariniai itin ryškiai buvo jaučiami ir Lietuvoje. Tad popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas ir jo kelionės jau iki tos dienos, kai apsilankė Lietuvoje, buvo mūsų Tėvynei ir mūsų Bažnyčiai lemtingas. Po jo apsilankymo Lenkijoje gimęs Vatikano remiamas masinis „Solidarumo“ sąjūdis, ilgametėje kovoje atėmęs iš komunistų valdžią ir taip davęs pradžią valstybinio socializmo saulėlydžiui Vidurio ir Rytų Europoje, įkvėpė išsilaisvinimo Sąjūdžio kilimą Lietuvoje.

Savo pontifikato metu jis sukvietė lietuvius į Romą 1984-aisiais minėti Šv. Kazimiero 500 metų jubiliejaus bei 1987-aisiais švęsti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus. Į pastarąją iškilmę Popiežius paragino atvykti visų Europos Vyskupų Konferencijų atstovus, idant jų koncelebracija pabrėžtų Lietuvos istorinę ir teisėtą vietą Europos tautų šeimoje. Iškeldamas mūsų arkivyskupą Jurgį Matulaitį į palaimintųjų garbę, Jonas Paulius II vėl atkreipė dėmesį į lietuvių tautą.

1990 metais liepos 1 d., po paskelbtosios Nepriklausomybės Lietuvai išgyvenant įtampą ir sunkias dienas, Šv. Tėvas savo iniciatyva atvyko į Popiežiškąją Šv. Kazimiero Lietuvių kolegiją Romoje aukoti sekmadienines šv. Mišias, kurios buvo transliuojamos Vatikano radijo, tuo parodydamas savo artumą lietuvių tautai. Taigi jautrumą mūsų rūpesčiams, dėmesį mūsų istoriniam keliui jis visados išreiškė simboliniais veiksmais.

Reikšmingiausias pastarųjų amžių Popiežiaus sprendimas Lietuvos Bažnyčios gyvenime paskelbtas 1991 metų gruodžio 24 d., kai savo dekretu Jonas Paulius II pertvarkė Lietuvos bažnytinę organizaciją taip, kad ji sutaptų su Lietuvos Respublikos teritorija. Įkurdamas joje dvi bažnytines provincijas, kurių centrai yra Vilnius ir Kaunas, teisiškai panaikino Vilniaus arkivyskupijos sąsajas su Lenkijos bažnytine struktūra. Drauge jis paskyrė ilgametį savo bendradarbį Vatikane, tuometinį Nuncijų Olandijoje Audrį Juozą Bačkį naujuoju Vilniaus Arkivyskupu Metropolitu.

Prieš 1993 metų vizitą paskyręs Vincentą Sladkevičių antruoju Lietuvos istorijoje Romos Bažnyčios kardinolu, Jonas Paulius II vėliau paskyrė ir trečiąjį, kardinolą Audrį Juozą Bačkį, kuris tapo pirmuoju lietuviu, dalyvavusiu dviejų popiežių konklavose.

Švenčiant didįjį Dviejų Tūkstantmečių Jubiliejų Romoje, popiežius Jonas Paulius II iškėlė į šventųjų garbę ses. Faustiną Kowalską. Vilniuje jos patirti regėjimai davė pradžią pasaulyje plačiai išgarsėjusiam pamaldumui, siejamam su Gailestingojo Jėzaus paveikslu, prieš kurį Jonas Pauliaus II suklupo maldoje savo kelionės Lietuvoje metu. Tuomet po maldos prie Gailestingojo Jėzaus atvaizdo Popiežius kreipėsi į susirinkusius jau tada mums sakydamas tai, ką vėliau jis išreiškė visam pasauliui kanonizacijos aktu. Čia Lietuvoje, prie Dievo Gailestingumo paveikslo, jis kalbėjo: „Mano Brangieji, būkite pasekėjais kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei, kurią sesuo Faustina parodė savo gyvenimu. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais. Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę. Tepaskatina Dievą turėti mūsų gyvenimo centru, taip, kaip ji tai darė. Tada mūsų evangelinis liudijimas ir tarnavimas broliams bus tikrai vaisingas.“

Prisiminkime visą Jono Pauliaus II apsilankymo programą. Pagrindiniai apaštališkosios kelionės į Lietuvą susitikimai turėjo savyje gilią žinią: iškeltas sakramentinis įkrikščioninimo kelias, kuris atskleidžia mūsų krikščionišką tapatybę ir sujungia mus į vieno Kristaus Kūno bendrystę – į Bažnyčios bendruomenę. Trejoms Popiežiaus aukotoms šv. Mišioms kaip pagrindiniai teminiai akcentai pasirinkti trys įkrikščioninimo sakramentai: Vilniaus Vingio parke – Krikštas, Kauno Santakoje – Sutvirtinimas, o prie Kryžių kalno – Kryžiaus auka, Eucharistija. Kitur buvo maldos ir susitikimai su Dievo Tautos atstovais: Katedroje – su kunigais, pašvęstojo gyvenimo atstovais bei seminaristais; Kaune – su vyskupais, o vėliau – su Lietuvos jaunimu; Šiluvoje – su šeimomis. Taip pat vyko susitikimas su kultūros ir mokslo pasaulio atstovais Šv. Jonų bažnyčioje bei susitikimas su lenkiškai kalbančių tikinčiųjų bendruomene Šv. Dvasios bažnyčioje. Tradicinį pirmojo rugsėjo šeštadienio rožinį, transliuojamą į visą pasaulį, Popiežius meldėsi Aušros Vartų šventovėje. Įvyko susitikimai su kitų konfesijų ir religijų atstovais, valdžios atstovais: svečias apsilankė Seime, Prezidentūroje, susitiko su diplomatiniu korpusu. Jis aplankė Antakalnio kapines ir pagerbė aukas, sudėtas už Tėvynės laisvę.

Trumpai apžvelgę galime apibendrinti – ir pati programa, ir Popiežiaus kalbos vedė mus į gilesnį savęs supratimą: ką reiškia būti krikščioniu kataliku, ypač, ką reiškia būti krikščioniu kataliku mūsų laikų pasaulyje ir išlaisvėjusioje Lietuvoje. Šv. Mišios priminė mūsų sakramentinę tapatybę, kurios dėka esame įtraukiami į Dievo vidinį gyvenimą, per kurį tampame ne tik Kristaus mokiniai, bet ir Jo mistinio kūno nariai. O atskiri susitikimai su įvairiomis Dievo Tautos grupėmis, įvairiais pašaukimo keliais einančiais krikščionimis, išryškino kad ta tapatybė Bažnyčioje realizuojama skirtingais būdais, iš kurių kiekvienas yra svarbus, nes tai Dievo plano įgyvendinimo dalis. Susitikimai su valdžios atstovais, kultūros ir mokslo pasauliu bei kitomis religijomis pabrėžė Vatikano II Susirinkimo išryškinto dialogo su pasauliu svarbą. Tai atitiko tą pačią mintį, kurią dabartinis Popiežius Pranciškus primena sakydamas, kad Bažnyčia negali būti autoreferenciali, neturi užsidaryti savyje.

Prisiminkime anų dienų didį džiaugsmą, pakylėtumą, kuris buvo apėmęs visą Lietuvą, ne tik Bažnyčią. Būtent Jono Pauliaus II kelionės dienomis Bažnyčia buvo ypač atvira visai tautai, visiems valstybės gyventojams, traukė visų dėmesį ir beldėsi į kiekvieno širdį. Tas džiaugsmas buvo labai užkrečiantis. Daug buvo labai laukiančių Popiežiaus, sveikinančių jį pirmąją dieną, tačiau kitomis dienomis žmonių dar gausėjo, lietuviškai tariami nuoširdūs ir jautrūs Šv. Tėvo žodžiai darė įspūdį net ir tiems, kurie iš pradžių žvelgė skeptiškai, buvo atšalę. Lietuva – laisvos Lietuvos piliečiai – išgyvenę tautos laisvės kovos dramas ir vos prieš porą dienų palydėję paskutinius okupacinės kariuomenės karius iš savo teritorijos, pasitiko atvyksiantį Popiežių su tokiu entuziazmu, kad medinės sektorių atramos Katedros aikštėje vos sulaikė tuos, kurie norėjo iš arčiau pamatyti Šv. Tėvą, prisiliesti prie šv. Petro įpėdinio. Po pasitikimo ceremonijos Vilniaus aerouoste, kur Popiežius pabučiavo Lietuvos žemę, pirmasis renginys buvo šioje Katedroje, kurios susigrąžinimas Dievo Tautai, buvo svarbus Tautos ir Bažnyčios atgimimo ženklas, begalinio tikinčiųjų ir visų teisingumui neabejingų žmonių džiaugsmo šaltinis. Tai, apie ką noriu užsiminti, apie ką turime mąstyti – kaip tą džiaugsmą puoselėti ir išlaikyti, kaip šiandien prisimenamą Popiežiaus kelionės dienų entuziazmą atgaivinti ir palaikyti. Tam reikia pastangų, tam reikia puoselėti viltį, kurios tiek daug pasėjo, paliko Jonas Paulius II savo apsilankymo metu, kuri slypėjo kiekviename jo pamokyme ir paraginime.

Čia šiandien susirinkę vėl išklausėme anuomet Jono Pauliaus II mums ištartus Vilniaus arkikatedroje žodžius ir turime savęs paklausti, ar išgirdome, ar sugebėjome tinkamai atsiliepti į jo pamokymus ir mums iškeltus iššūkius. Suprasdamas, kad žmogaus dabartis kyla iš jo praeities, palaimintasis Popiežius prisiminė garbingą, nors dažnai ir skausmingą mūsų istoriją. Savo knygoje „Atmintis ir Tapatybė“, kurią turime ir lietuviškai išverstą, Jonas Paulius II, apmąstydamas istorijos santykį su žmogaus asmenybe, rašė: „Iš pradžių nacizmo ir šiek tiek vėliau Sovietų Sąjungos griūtys patvirtino [blogio] pralaimėjimą. Jos atskleidė anų sistemų sukurtos ir įgyvendintos didžiulės prievartos absurdą. Ar žmonės norės pasimokyti iš didžiųjų istorijos suteiktų pamokų? O gal priešingai – leisis gundomi akimirkoje įsišaknijusių aistrų, dar kartą priimdami pragaištingus prievartos kerus?“.

Kalbėdamas 1993-iaisiais, jis, pradėdamas šv. Kazimieru, mums priminė mūsų didžiuosius – daug dėl Kristaus kentėjusius ganytojus Jurgį Matulaitį, Mečislovą Reinį, Julijoną Steponavičių. Jis apmąstė Bažnyčios persekiojimus ir šios Katedros atėmimo metą, drauge su mumis pasidžiaugdamas dėl jos susigrąžinimo bei rekonsekravimo. Drauge Popiežius mus paragino nepamiršti praeities, bet joje nepasilikti. Koks paprastas ir kartu didžiulį iššūkį keliantis kvietimas! Žvelgdami atgal į du praėjusius dešimtmečius, galime nurodyti, kad esame matę ir tų, kurie sunkiai išbrenda iš skausmingos praeities; ir nemažiau tų, ypač jaunimo, kurie pamiršta, ar, niekada nepatyrę persekiojimo laikų, nesupranta ir nevertina ano meto pastangų išsaugoti tikėjimą sunkiomis sąlygomis.

Tos pastangos, pasiaukojimas, ryžtas ir jį lydinti kančia Šv. Tėvo buvo įvertinta ir išreikšta kalbant apie Lietuvą kaip apie Kryžių šalį. Jis tai paminėjo Vilniaus katedroje, o Kryžių kalne paliudijo visam pasauliui. Jis mums priminė, kad kryžius ne tik buvo mūsų istorijos dalis, bet yra ir mūsų ateitis, nes krikščionio gyvenimas negali būti be Kryžiaus slėpinio. Nes Kryžius yra atleidimo ir susitaikinimo ženklas. Tardamas šį pamokymą, jis atkreipė mūsų dėmesį į savo encikliką Veritatis splendor, išleistą tik mėnesiu anksčiau, nei įvyko kelionė į Lietuvą. Joje sakoma: „Nukryžiuotasis Kristus atskleidžia autentišką laisvės prasmę, jis įgyvendina jos pilnatvę, pats visiškai pasiaukodamas, ir kviečia savo mokinius dalyvauti pačioje jo laisvėje. [...] pačiu savo gyvenimu, o ne tik žodžiais Jėzus apreiškia, kad laisvė įgyvendinama meile, t. y. pasiaukojimu.“ (85, 87) Gailestingumo apaštalas Vilniaus Katedroje mums taip pat priminė: „tenebūna nugalėtojų ir pralaimėtojų“. Tuomet ši mintis buvo ypač aktuali dėl visuomenės suvienijimo. Popiežius ragino dėti pastangų ir patikėti, kad tiek tie, kurie veikė prieš Bažnyčią, tiek tie, kurie aukojosi dėl Bažnyčios gali atrasti naują bendrystę Kristuje. Šiandien nugalėtojų ir pralaimėtojų turime išvengti visai kitose srityse – kartais net tarp savųjų.

Kunigams Šv. Tėvas priminė dvasininko tapatybę, kurią įgijome mūsų šventimų dieną, bet kuri taip pat turi būti nuolat ugdoma ir puoselėjama. Metais anksčiau, nei lankėsi Lietuvoje, jis paskelbė posinodinį apaštališkąjį paraginimą Pastores dabo vobis – Vyskupų sinodo vaisių apie kunigų tarnystę. Kaip ir jame, jis mums kalbėjo apie tarnystės dvasią. Ta tarnystė, būdama tėviška tarnyste, ypatingos vertės ir sunkumo įgyja visuomenėje, kurioje tėvo atsakomybė dažnai apleista. Taigi turime savęs paklausti, ar šeimos tėvai mato mūsų dvasios tėvų tėvystės pavyzdį, ar gali sekti juo savo šeimų gyvenime? Ar rūpinamės mums pavestaisiais, ar apsaugojame juos nuo supančių pavojų, ar dedame visas pastangas, kad mūsų dvasios vaikai taptų sąmoningi ir subrendę Dievo vaikai? Ar einame pas tuos, kurie atitolę, ir siekiame juos susigrąžinti į kaimenę?

Adhortacijoje Pastores dabo vobis Šv. Tėvas pabrėžė, kad kunigas yra ir turi būti savo epochos kunigas, suvokiantis iš šios priklausomybės kylančius iššūkius: „Dievas savo kunigus visada pašaukia iš tam tikros žmogiškos ir bažnytinės aplinkos, kuri juos neišvengiamai formuoja ir į kurią jie siunčiami tarnauti Kristaus Evangelijai. [... Todėl mes, kunigai,] turime mėginti kiek įmanoma atsiverti aukštajam Šventosios Dvasios įkvėpimui, idant įžvelgtume dabarties visuomenės raidos linijas, užmatytume pačias giliausias jos dvasines reikmes, nusibrėžtume svarbiausius konkrečius uždavinius bei taikytinus sielovados metodus ir taip deramai atsilieptume į žmonių lūkesčius“ (5).

Šventasis Tėvas ragino mus skirti dėmesio socialiniams reikalams. Tai buvo didis iššūkis tuo metu, kai buvome ką tik išėję iš sistemos, kurioje valstybė ir valdžia uzurpavo savo piliečių poreikių tenkinimą, bet didelė dauguma visuomenės labai sunkiai gyveno. Ragindamas mus įgyvendinti Bažnyčios mokymą apie pagalbą silpniesiems ir socialinį solidarumą, jis mus ragino ne tiek dalinti labdarą, kiek pradėti mąstyti naujomis sąvokomis. Pirmieji Caritas žingsniai buvo sudėtingi, dažniausiai vyko perdalinimas iš užsienio gautos paramos, vėliau nemažai buvo padaryta vykdant valstybės finansuojamus projektus. Tačiau esminė buvo ir tebelieka pastanga, kad bendruomenė pati rūpintųsi savo nariais, kurie dėl įvairių priežasčių neišsiverčia be pagalbos. Seminarijose jau tuomet buvo dėstomas socialinis Bažnyčios mokymas, kuris kilęs iš pastarojo šimtmečio Popiežių enciklikų, kalbantis apie socialinį teisingumą, kuris grindžiamas tuo, jog žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Todėl tarpusavio santykiai turi būti pagrįsti pagarba kiekvieno žmogaus orumui – pastanga jį apsaugoti nėra tik valstybės prievolė, bet kyla iš mūsų krikščioniškos tapatybės.

Vertindami, kiek pasistūmėjome, susipratome per du dešimtmečius, galime konstatuoti, kad Caritas darbas tikrai ženkliai pasikeitė. Veikia valgyklos, nakvynes vietos, globos namai ir kitos įstaigos, tačiau tai labiau matoma visos Lietuvos ar vyskupijos lygmenyje. O parapijų lygmenyje tegalime kalbėti, be retų gražių išimčių, apie ribotą sėkmę. Vis dar daug kam atrodo, kad Caritas veikla yra atskiros organizacijos, o ne visos Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo veikla. Krikščioniškas žmogaus orumo supratimas lėtai skinasi kelią į verslo ir politikos pasaulį, ypač, kai kalbame apie bedarbystę, teisingą atlyginimą už darbą, sąžiningą elgesį su dirbančiaisiais ligos ar nėštumo atveju. Visi drauge mąstykime, kaip neleisti augti bei plėstis gyvenimo iš pašalpų mentalitetui, kaip išsaugoti žmogaus savivertę net sunkiomis ekonominėmis sąlygomis. Gražų pavyzdį rodo kai kurios savivaldybės, kuriose pašalpos siejamos tiesiogiai su viešaisiais darbais. Tokiu būdu ne tik užtikrinama švara ir tvarka miestelyje, gyvenamoji vieta tampa patraukli, bet ir žmonės išlaiko darbo skonį, jaučiasi reikalingais, pradeda kabintis į gyvenimą.

Ne mažiau sunkiai sekasi įdiegti krikščioniškas vertybes į kitas visuomeninio gyvenimo sritis. Paminėčiau, pavyzdžiui, kad net po didžiulių pastangų aiškinti, prašyti, rodyti įvairiausius gražius pavyzdžius tiek žiniasklaida, tiek net mūsų pačių bendruomenės nariai vis dar pavadina daugiavaikes šeimas asocialiomis. O dėl pastangų skatinti stiprių šeimų kūrimąsi ir vaikų gausėjimą netyla aštrūs ginčai.

Kad krikščioniškos vertybės įsišaknytų visuomenėje, popiežius pakvietė mus pirmiausiai ugdyti naują žmogų – puoselėti savyje viltingo gyvenimo dvasią ir savo pavyzdžiu raginti kitus. Šiandien aiškiai matome, kaip jis pats įkūnijo šias dorybes savo gyvenime, todėl jo kvietimas šiandien turėtų mums naujai nuskambėti. Jis mums sakė “itin svarbu, kad Dievui pasišventusieji žmonės parodytų gyvą teologinių ir bendražmogiškų dorybių sąsają, kuri pagimdo naują, vidinių prieštaravimų neturinčią žmoniją” ir mums pateikė dalinį šių dorybių sąrašą: “sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas, pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra, kilniadvasiškumas, teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra, romumas, atvirumas.”

Kalbėdamas Vilniaus Katedroje, Jonas Paulius II atskirai kreipėsi į pašvęstojo gyvenimo atstovus. Jis priminė ir įvertino tikrai sunkią praeitį, pilną aukos ir ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai. Šiandien mes dar geriau istoriškai žinome nuopelnus, kurie tenka pogrindyje veikusioms vienuolijoms telkiant romų pasipriešinimą ateistinei prievartai ir valdžios persekiojimams apskritai. Tačiau Popiežius taip pat iškėlė klausimą dėl dabarties, kuris mums, tiek pašvęstojo gyvenimo atstovams, tiek dvasininkams, aktualus šiandien. Kodėl mūsų pavyzdys netraukia? Kodėl mūsų vienuolynai ir seminarijos šiandien turi mažiau stojančiųjų, negu prieš dvidešimt metų. Kodėl? Ar pasikeitė amžinosios vertybės? Ar mūsų liudijimas savo gyvenimu ir veikla nėra pakankamai evangelinis? Tada Jonas Paulius II mus savo pavyzdžiu kvietė į atsivertimą. Klierikus jis ypač paragino „ieškoti to idealo, pasišventimo, meilės“. Per savo keliones, per Jaunimo dienas, o vėliau – ir savo laidotuvėmis Jonas Paulius II parodė, kad šventumo pavyzdys traukia. Ypač traukia jaunimą. Šiandien Popiežius Pranciškus mums duoda tą pačią pamoką – šventumas, artimo meilė ir gailestingumas traukia kitus kartu sekti paskui Kristų.

Sakome, kad Popiežiaus kelionės metu prisilietėme prie Švento Žmogaus. Ką tai reiškia? Daugelis iš tiesų norėjo ir turėjo galimybę pažodžiui „prisiliesti“ prie Popiežiaus, jo rūbo – Šventasis Tėvas spaudė rankas, laimindamas lietė vaikų galvas. Tai svarbu, bet gal dar svarbiau, kad mus palietė jo žvilgsnis, susitiko akys – visus, atėjusius į susitikimus nušvietė jo akių šviesa. Ypač tvarus yra mus palietęs jo žodis – tai, kas Vilniuje, Kaune, Kryžių kalne, Šiluvoje buvo pasakyta mums, Lietuvos žmonėms, o drauge – iš Lietuvos ir visam pasauliui.

Šventumas traukia, norime būti greta šventųjų, norime juos susitikti savo gyvenimo kelyje, nes jaučiame iš jų sklindančią ir mums persiduodančią ramybę, meilę, pasitikėjimą Dievu. Šventumas yra slėpinys ir šis slėpinys mus paveikia, mus keičia. Intuityviai sekame šventuoju, imame iš jo pavyzdį. Lietuviškai dažnai sakoma, kad pavyzdys užkrečia. Tarsi turima galvoje, jog net nereikia mūsų apsisprendimo, tarsi savaime stengiamės, kiek pajėgiame, pažvelgti į pasaulį, veikti pasaulyje tokiu pat romiu, sutaikančiu, o drauge uždegančiu būdu, kokį rodo Šv. Tėvo pavyzdys.

Kuo ypatingas šventojo sekimas, pavyzdžio ėmimas iš šventojo? Juo sekdami, mokomės sekti Kristų. Jėzus paragino „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43). Šventasis, kaip ir apaštalai, pirmas atsiliepia į evangelinį raginimą atsisakyti ligtolinio gyvenimo ir visiškai pasitikėti Išganytojo vedimu. Šventasis pirmas Kristaus pavyzdžiu uždega ir keičia pasaulį. Žvelgdami į Jono Pauliaus II gyvenimą, jo misiją, regime pavyzdingą Kristaus mokinį, kuris sekė Išganytoju ir liudijo Jį šiuolaikinio pasaulio kalba, XX a. priemonėmis, tuo priartindamas Kristų mums, savo pavyzdžio dėka padėdamas mums tapti Kristaus mokiniais ir sekėjais. Tik būdami jais, tik atsiliepdami į Kristaus mokymą ir savo gyvenimu artėdami prie gyvenimo tų, kurie, kaip Jonas Paulius II, ištikimai sekė Kristų, uždegsime pasaulį.

Matyt, mums ne visada seksis, klupsime ir abejosime, bet nenusiminkime – juk visi laukiame ir prašome Jono Pauliaus II kanonizacijos. Laukiame, nes per jį turėsime didelį užtarėją. Prieš dvidešimt metų galėjome čia, Lietuvoje, ir šioje šventovėje klausytis jo žodžių tiesiai iš lūpų. Dabar galime skaityti ir apmąstyti jo gausius išmintingus veikalus – enciklikas, laiškus, paraginimus. O svarbiausia – sekti jo pavyzdžiu, kuris mus moko, kaip sekti Kristumi.

Konkrečią gairę, kaip mes visi, tiek dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo asmenys, tiek pasauliečiai turime įgyvendinti krikščionio misiją, Jonas Paulius II nurodė kalbėdamas apie Naująją Evangelizaciją. Jis pirmasis taip aiškiai išdėstė, jog šiandienos pasaulyje neužtenka būti inertišku arba kultūriniu kataliku – būtina tapti užsidegusiu, angažuotu krikščioniu, todėl Gerąją Naujieną reikia skelbti, nešti ne į tolimas šalis, o čia pat, į savo ir aplinkinius namus.

(vilnius.lcn.lt)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising