Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-09-09 16:10:16
A+ A- print this page



Kalba, kurią kard. A. J. Bačkis ketino pasakyti Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje pal. Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą dvidešimtmečio minėjime



Universiteto vadovams nurodžius pakeisti programą ir atmetus Kardinolo pakviestus kalbėtojus, jis nebematė galimybės renginyje dalyvauti. Šventasis Tėvas susitikęs su visos Lietuvos akademinio, meno ir mokslo pasaulio atstovais išreiškė gražaus visuomenės sambūvio, Bažnyčios ir kultūros santarvės viltį. Jo Eminencija linki, kad Popiežiaus raginimas ir minties laisvės dvasia ateityje taptų universiteto tikrove.

Pirmasis iš Romos popiežių aplankiau Baltijos šalis ir tikrai džiaugiuosi, kad galiu susitikti su Jumis po šios garsios „Alma Mater“ stogu, – šiais žodžiais Šv. Tėvas Jonas Paulius II pasveikino Lietuvos inteligentiją Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus universitete. Buvome liudininkai istorinio mūsų tautai įvykio: Bažnyčios, išplitusios visame pasaulyje, Vadovas aplankė mūsų Tėvynę atnešdamas Visuotinės Dievo tautos dvasią. Atvyko, idant padrąsintų išeiti iš pusę amžiaus trukusio uždarumo, į kurį buvome pasitraukę saugodami ir gindami tikėjimo paveldą. Šį įvykį galime vadinti istoriniu ir tuo atžvilgiu, kad Popiežius pralaužė Bažnyčios Lietuvoje atskirties sieną, atverdamas tėvišką Visuotinės Bažnyčios glėbį.

Savuoju apsilankymu ir jautriais žodžiais, kuriais jis kreipėsi į Lietuvos žmones, Popiežius įvertino jų atsparumą, padėkojo tikintiesiems už ištikimą ir drąsų mūsų tautos prisirišimą prie tikėjimo, ryšio su Bažnyčia išsaugojimą nepaisant išbandymų, persekiojimų, priespaudos, kai kada – asmeninės laisvės ir net gyvybės kaina.

Garbinga istorija, ypač pralietas kankinių kraujas, yra tautos stiprybė ir ateities sėkla. Pasak Popiežiaus: Kad šių be galo ilgų dešimtmečių patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali būti ištrinta. Tačiau Šv. Tėvas ragino mus nepasilikti skaudžios istorinės patirties gniaužtuose: Nebijokite Bičiuliai, atverkite duris Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją.

Jono Pauliaus II žodžiai pasakyti Lietuvoje subrendo ilgamečiame jo troškime aplankyti šalį, kurios kaimynystėje ilgai gyveno, kurią mylėjo ir kurią labai norėjo pamatyti. Man darbuojantis Vatikane neformalių susitikimų su Jonu Pauliumi metu su didele meile kalbėjome apie Lietuvą. Ne vieną kartą jis man sakė turįs svajonę ją aplankyti, ypač Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero kapą ir jam brangius Aušros Vartus, kur troško nusilenkti Gailestingumo Motinai. Tą pačią dieną, kai Karolis Wojtyła buvo išrinktas Popiežiumi, nuskubėjo į lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikos kriptoje, kur suklupęs prie Gailestingosios Dievo Motinos Marijos atvaizdo ilgai meldėsi už mus visus.

Jonas Paulius II pats patyręs komunistinę prievartą, gerai pažino lietuvių tautos ir Bažnyčios sunkią padėtį, suprato jos sudėtingą geopolitinę situaciją, sielojosi dėl Europos žemyno padalijimo į dvi priešingas stovyklas. Tačiau drauge Popiežius tvirtai tikėjo, kad sovietinė imperija sugrius, ir mūsų tauta atgaus nepriklausomybę. Man buvo nuostabu girdėti šiuos Šv. Tėvo žodžius, sakomus su tokiu tvirtu įsitikinimu dar tuomet, kai Lietuvoje nebuvo justi nė mažiausių atgimimo ženklų. Šie pokalbiai sutvirtino ir mano tikėjimą bei viltį, kad galėsiu pamatyti Lietuvą ir tarnauti Tėvynėje, kurią pažinau ir mylėjau iš savo tėvelių pasakojimų bei jų nenuilstamo triūso dėl savosios valstybės laisvės.

Jono Pauliaus II mąstymas apie padalytą Europą ir tvirtas įsitikinimas, kad sovietija žlugs, nebuvo politinių analizių vaisius. Jis kilo iš tikėjimo, kad kiekviename žmoguje yra Kūrėjo įskiepytas tiesos ir laisvės troškimas, kurio jokia diktatūra negali sunaikinti. Šis laisvės ir tiesos troškimas kyla iš pamatinio žmogaus orumo kaip Dievo atspindžio kiekviename Jo kūrinyje. Jonas Paulius II visada gynė ir puoselėjo žmogaus orumą, jo pamatines teises ir laisves, ypatingai tikėjimo laisvę, kuri padeda žmogui atpažinti savąjį tapatumą ir gyventi visavertį gyvenimą. Visavertį gyvenimą, kuris įmanomas tik tuomet, kai į save žvelgiame su transcendencijos perspektyva.

1980 metais Popiežius Jonas Paulius II Paryžiuje, UNESCO organizacijoje pasakytoje kalboje, kuri turėjo didelį atgarsį, iškėlė kultūros svarbą kiekvienos tautos gyvenime. Jis kalbėjo: Egzistuoja pamatinis tautos suverenumas, kuris pasireiškia tautos kultūroje, tautos, kuri kovoja, kad išlaikytų savo identitetą, savo vertybes ir priešinasi prievarta primestam modeliui. Toliau jis sakė: Argi nėra Europos žemėlapyje tautų, kurios turi nuostabų istorinį suverenumą, kylantį iš jų kultūros, tačiau iš jų atimtas pilnas suverenitetas?

Diplomatai gerai suprato, kad Šventasis Tėvas turėjo omenyje sovietų pavergtas tautas. Iškeldamas kultūros svarbą, Jonas Paulius II aiškino, kad tautos kultūra turi būti saugoma ir branginama, kad ji turi būti perduodama pirmiausiai šeimoje, švietimo įstaigose ir visuomenės bendravimo priemonėse. Drauge jis įspėjo apie tikrąją kultūrą ardančios „masinės kultūros“ pavojų. Popiežius vizito Lietuvoje metu kalbėdamas lietuviškai, o tam jam prireikė daug jėgų, laiko ir pastangų, parodė didelę pagarbą mūsų tautos kultūrai.

Nuostabu, kad žmogus, užaugęs ir brendęs pavergtoje šalyje, sugebėjo išlikti laisvai mąstantis, aukštos kultūros, plataus akiračio. Kas skaitė Karolio Wojtyłos, o vėliau ir Jono Pauliaus II knygas, enciklikas, kalbas, pagrįstai gali stebėtis begaline jo erudicija ir nepaprastu atvirumu transcendencijai. Iš jo raštų ir kalbų matyti, kaip jam rūpėjo užmegzti dialogą tarp tikėjimo ir kultūros. Primygtinis Popiežiaus raginimas siekti dialogo tarp tikėjimo ir kultūros nuskambėjo ir kreipiantis į Lietuvos kultūros žmones Vilniaus universitete po šios garbingos bažnyčios skliautais.

Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau negu kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs paslapties link. Labai prasminga, kad būtent šie žodžiai įamžinti Jono Pauliaus II apsilankymui skirtoje atminimo lentoje.

Padaręs gilią mūsų tautos skausmingos istorinės patirties analizę, Popiežius įspėja apie gresiančius pavojus kuriant demokratinę sistemą pagal socialinius modelius kur laisvės principas ne visada eina kartu su atsakomybe. Demokratinės sistemos pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę.

Ar išgirdome įspėjanti Šv. Tėvo balsą? Ar neįkliuvome į minėtus spąstus, kai toleruojamas ryškus prieštaravimas tarp formalaus laisvės, žmonių teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės diskriminacijos?

Sugriuvus komunistinio ateizmo sistemai, kuri veltui mėgino išstumti Dievą iš žmogaus gyvenimo, susidūrėme su imanentiškąja naująja Vakarų Europos kultūra, kuri atnešė Dievo nepripažįstančius, su Jo planais žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius asmens ir visuomenės raidos projektus. Gyvename epochoje, kai filosofinė mintis ko gero pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą. Tačiau jokia santvarka negali nuslopinti Dievo ieškojimo troškulio, Dievo ilgesio, apie kurį rašė šv. Augustinas: Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje.

Todėl Šventojo Tėvo kultūros ir mokslo žmonėms skirtas raginimas neužtverti protui kelio, vedančio paslapties link kviečia ieškoti tiesos, mąstyti apie gyvenimo prasmę. Mąstymu protas sugeba pašalinti kliūtis į tiesą. Tai yra palaimintojo Popiežiaus nurodytas mums kelias, kuriuo eidamas žmogus tampa laisvas. Jono Pauliaus II kalboje nuskambėjęs raginimas puoselėti mąstymo etiką moko mus vadovautis ne vien tik loginiais ryšiais, mąstymo tikslumu, bet leisti protui panirti į dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai. Mąstymo etika neatpalaiduoja nuo tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir praplečia, o kai priartėjame prie paslapties, nurodo kryptį. Tokiu būdu atrandama vidinė sąsaja tarp „verum“ ir „bonum“ – tiesos ir gėrio. Šie dalykai Dievuje sutampa su pačia Jo esme.

Vertėtų įsiklausyti į Popiežiaus raginimą nesupriešinti proto ir tikėjimo, bet juos vienijant ieškoti atsakymų į didžiuosius etikos ir antropologijos klausimus. Etikos ir antropologijos tiesos, papildydamos viena kitą, atveria naujas galimybes ugdyti pilnutinį žmogų, pajėgų suvokti savąjį tapatumą, neapsiribojantį vien žemiškuoju gyvenimu, bet atviru transcendentinei tikrovei. Popiežiaus žodžiai iš Lietuvos plačiai nuskriejo ir buvo išgirsti visame pasaulyje. Iš aukštų kultūros žinovų Vatikane girdėjau, kad Popiežiaus kalba, pasakyta Vilniaus universitete, buvo viena giliausių jo įžvalgų atsiliepiant į šių dienų kultūros krizę.

Minėdami Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtąsias metines atverkime savo protus ir širdis jo mokymui. Ypač dabar, kai Bažnyčia netrukus jį paskelbs šventuoju, siekime, kad jo atminimas Lietuvoje būtų įamžintas plačiu ir giliu mąstymu, kuris atskleidžia žmogaus didybę jo amžinumo perspektyvoje.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis

(vilnius.lcn.lt)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising