Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-09-12 15:25:40
A+ A- print this page



Ketvirtadienį Šiluvos atlaiduose buvo švenčiama už Lietuvos ribų gyvenančių tautiečių diena



Rugsėjo 12 d. į atlaidus atvykusius labai gausius piligrimus aikštėje priešais Baziliką prieš iškilmių Eucharistiją sutelkė bendra Rožinio malda, o vėliau – kun. Artūro Kazlausko informacija bei katechezė. Tądien Šiluvą aplankė ne tik piligrimų grupės iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių; čia lankėsi tarptautinės vyrų asociacijos Unum Omnes („Visi esam viena“) dalyviai iš viso pasaulio – Airijos, Anglijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Austrijos, Slovakijos, Čekijos, Lenkijos, Korėjos ir kt. šalių. Šv. Ignaco kolegijos ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro bendruomenė (apie 500 piligrimų) atėjo į atlaidus naujuoju piligrimų taku per šilą, melsdamiesi Kryžiaus kelią pagal ten šiemet pastatytas koplytėles.

Jau pirmieji krikščionys, kaip sakė kun. A. Kazlauskas katechezėje, manė, jog jie nėra šios žemės piliečiai, gyvena joje tarsi svetur. Krikščionio namai – tai Tėvo namai, kuriuose pagal Evangeliją Jėzus mums yra paruošęs daug buveinių. Krikščionių piligrimystė primena laukiamą susitikimą su Dievu ir yra bendrystė su kitais. Be kita ko, katechezėje pabrėžtas Dievui patinkantis žmonių rasių, tautų skirtingumas. Kun. A. Kazlauskas linkėjo, kad priimdami kitokį, plėstume savo širdis iki plačios Jėzaus širdies – savo mąstymu, kalba ir darbais.

Tądien atlaiduose pagrindinė maldos intencija buvo malda už tautiečius, kurie gyvena ar dirba ne Lietuvoje, ir jų šeimas, už vaikus, likusius be tėvų globos, už ieškančius, bet dar neradusius tikėjimo. Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ kvietimu jo vadovautoje iškilmingoje Eucharistijoje, be sau svarbių asmeniškų prašymų, piligrimai paraginti bendrai melstis už visus išeivius – karo nublokštus svetur, išvykstančius iš jau nepriklausomos Tėvynės svetur dirbti ar gyventi, tuos, kuriems Lietuva nebuvo kaip motina – kad visus Viešpats laimintų ir jie kada nors sugrįžtų į Tėvynę.

Eucharistiją koncelebravo ir homiliją pasakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas, Punsko parapijos klebonas kun. Czesławas Baganas ir vikaras kun. Marius Talutis, taip pat kunigai iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Giedojo Kretingos Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai parapijos choras (vad. Aloyzas Žilys).

Savo homilijos pradžioje vysk. J. Ivanauskas komentavo evangelinę Jėzaus atsimainymo ant Taboro kalno didingumu ir ramybe spinduliuojančią sceną, kurioje trys Jėzaus mokiniai pasijunta tarsi saugiam uoste po didelės audros („Viešpatie, gera mums čia būti“, Mt 17, 4). Jie norėtų pasilikti, įsikurti, bet Jėzaus siunčia juos pas žmones („Kelkitės“, 17, 7), į pakalnę, kur vargstama, abejojama, kur pilna rūpesčių, sunkumų. Gyvenime, deja, kartais irgi atrodo, jog pasiekėme Taboro viršūnę, pasijaučiame laimingi. Tačiau dažniau atsiduriame varguose, ieškojimuose, ligose, kančiose, kai kas būna priversti palikti gimtą kraštą, artimuosius – turime nusileisti nuo Taboro kalno ir atsidurti ant Kalvarijų kalno.

Homilijoje pabrėžta: čia svarbu, kaip žmogus tai priima bei išgyvena – su Jėzumi ar be Jo. Dievas per Abraomo pakvietimą parodė, kad turi planą žmogaus gyvenimui, kad su Juo eidami keliaujame į kitą – tikėjimo, vilties ir meilės – kraštą. Evangelija sako: svarbiau ne išeiti svetur, bet tapti Dievo draugu, išeiti iš supratimo ir susirūpinimo, kuriam trūksta tikėjimo.

„Pažadėtoji žemė – tai Dievo karalystė, esanti jau dabar tarp mūsų... Tai ne kas kita, kaip Dievo valia man... Tai šalis, kuri neturi geografinės ilgumos ar platumos – ji gyvena širdyje“, – sakė ganytojas, atkreipdamas dėmesį, jog nuo Taboro galima nulipti drauge su Jėzumi, arba pasilikti ant kalno – be Jėzaus. Taboro kalnas gali būti kiekvienoje šalyje. Tačiau galima sumaišyti laimės šaltinį – jis yra ne Taboro kalnas, bet Jėzus. Jis kviečia keliauti su Juo – su Juo ir vargai bus kitokie.

Homilijos žodžiais tariant, Taboro kalno palaima su Jėzumi – tai amžinojo gyvenimo su Dievu išankstinis anonsas, laimės pranašystė apie tą šalį, laimės tėvynę, kur Viešpats nušluostys ašarą nuo kiekvienų akių.

Bendruomeninėje maldoje, be kitų, buvo išsakytas maldavimas, kad svetur gyvenantys lietuviai išlaikytų tautiškumą ir katalikiškumą, kad ir emigrantų šeimose nebūtų pritrūkta vienybės ir meilės.

Eucharistijos pabaigoje prieš ganytojiškąjį palaiminimą padėkos žodį tarė prel. E. Putrimas, sakydamas: „Šiluvoje dar kartą galėjome pajusti, jog, kad ir kur gyventume, kurtume savo gyvenimo gerovę, esame vienos lietuvių bendruomenės nariai, vienos tautos neatskiriama dalis. Meldžiamės kartu, kad Viešpats laimintų ir drąsintų mūsų tikėjimą bei stiprintų mūsų aiškų supratimą kad tarp mūsų ir su mumis visose mūsų gyvenimo aplinkybėse ir situacijose yra Jėzaus regimas ir apčiuopiamas buvimas.“ Prel. E. Putrimas padėkojo Lietuvos Vyskupų Konferencijai už rūpinimąsi lietuvių sielovada, skiriamus kunigus patarnauti tautiečiams įvairiuose pasaulio kraštuose, kur taip pat stokojama dvasinių vadovų ir dvasinių pašaukimų.

Jonavos dekanato kunigai patarnavo piligrimams klausyklose, aukojo šv. Mišias, sakė homilijas. Jonavos karitiečiai kasdien atlaiduose vaišina piligrimus arbata ir kareiviška koše.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising