Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-09-21 13:42:55
A+ A- print this page



Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis



Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“.

„Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“

„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, (1–9). 10–13)

BENDRYSTĖS SLĖPINYS

„Valdovas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs“… Neįtikėtina! Šeimininkas gėrisi jį apiplėšusiu žmogumi?!

Iš tiesų Jėzaus palyginimas, kurį šį sekmadienį girdime Mišių Evangelijoje, atrodo mažų mažiausiai neįtikėtinas, netgi besikertantis su Gerąja Naujiena. Tačiau ši, iš pirmo žvilgsnio, nesuprantama išvada yra svarbiausias taškas, išplaukiantis iš permainų, prasidėjusių tada, kuomet prievaizdas uždavė sau klausimą: „Ką darysiu?“

Iš tiesų palyginimo veikėjas, atrodytų, nepadarė nieko naujo, o tik pratęsė savo suktybes, netgi daugiau: jas padidino, tačiau drauge atsitiko ir dar vienas dalykas, pakeitęs pinigų ir turto prasmę, suteikęs jiems kitą reikšmę. Neteisingas prievaizdas turtą pavertė draugystės priemone: jis dovanoja duoną, aliejų, kviečius, o tai reiškia – naują gyvenimą savo šeimininko skolininkams… ir sau. Prievaizdas daro tai, kas vadinama bendrystės slėpiniu. Paprastai turtas uždaro namų duris, kyla aukštos tvoros, įvedama signalizacija, tuo tarpu šiuo atveju duota dovana duris atidaro: „Jie mane priims į savo namus“,- svarsto prievaizdas.

Jėzus palyginimą palydi gražiu pamokymu: „Darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo“ Tai pats žmogiškiausias ir labiausiai paguodžiantis sprendimas: turime duoti, dovanoti tai, ką galime, ir daugiau, negu galime, tai, kas yra teisinga, ir tai, ko žmogus nėra užsitarnavęs! Tikriausiai nėra džiugesnio ir labiau artimo žmogui įsakymo, kurį patvirtina ir gyvenimo išmintis: nes galų gale gyvenime laimi ne tie, kurie turi daugiau pinigų, bet tie, kurie turi daugiau draugų.

Atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius: „Darykitės bičiulių, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“. Priima ne Dievas, o mūsų bičiuliai, ir ne tik čia, šioje žemėje, bet ir į amžinąjį gyvenimą. Jų rankose yra rojaus vartų raktai. Tų žmonių, kuriems mes padėjome, rankos yra paties Dievo rankos.

Kodėl nesąžiningi prievaizdai, kokiais esame kiekvienas mūsų, savo gyvenime iššvaistę daugybę Dievo dovanų, būsime priimti į Dievo Karalystę? Taip yra todėl, kad Dievo žvilgsnis mumyse neieško padaryto blogio, bet gėrio, kurį sėjome gyvenimo keliuose. Dievas žiūri ne į žmogų, bet aplink jį: į mūsų vargšus, kuriems padėjome, arba ne, į mūsų skolininkus, kuriems dovanojome, arba ne, į draugus, kurių turime, arba ne…

Buvai nesąžiningas? - Atsilygink už tai. Dėl tavęs žmogui teko verkti? - Dabar ką nors padaryk laimingu. Vogei? - Dabar pradėk duoti. Dievas siūlo žmogui pačią geriausią strategiją: blogį uždengti gėriu. Klausdamas savęs: „Ką darysiu?“, neteisingas prievaizdas tampa savotišku pranašu, nes su skolininkais elgiasi taip, kaip Dievas nuolat elgiasi su žmogumi: jis duoda ir atleidžia, dovanoja mums mūsų skolas.

Mums lieka tas pats klausimas, kurį tada sau uždavė prievaizdas: „Ką daryti“?

Pagrindinis principas visuomet lieka tas pats: elgtis taip, kaip elgiasi Dievas. Čia slypi visa krikščioniškos etikos esmė, išsakyta Kristaus žodžiais: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas jums yra gailestingas… Mylėkite, kaip aš jus kad mylėjau…“

Nuostabus yra mūsų Dievas, kuriam vaikų laimė svarbesnė už jų ištikimybę, kuris žmogų iškelia aukščiau savo interesų, vertina labiau už savo kviečius ir aliejų! Todėl galime būti tikri, kad Jis priims ir mus, nelabai ir tik kartais ištikimus Jam. Pajusime Jo apkabinimą per savo draugus ir bičiulius, per tuos, su kuriais mus siejo bendrystės slėpinys… (mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising