Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Religija ir dialogas  >  2013-10-10 17:25:05
A+ A- print this page



Samir Khalil Samir. Arabų pasaulio drama: fundamentalistai save primeta daugumai



Kiekviena religija kas amžių turi būti permąstyta, kiekvienoje šalyje, pagal laiko ir vietos aplinkybes. Krikščionybė tai darė ir daro, labiau ar mažiau sėkmingai. Taip turėtų būti ir islame. Problema su fundamentalistais yra ši: sako, kad Koranas nusileido iš dangaus Mahometui, kuris jį perdavė, ir kad Koranas yra amžinas. Krikščionys sako, kad Biblija yra dieviškas darbas, tačiau su žmogiškais instrumentais, italų katalikų dienraščio „Avvenire“ puslapiuose rašo jėzuitas Samir Khalil Samir, egiptiečių kilmės islamologas, dirbantis Libane.

Kai klausiu universiteto mišrioje musulmonų ir krikščionių auloje, rašo jis, kas yra Biblijos autorius, automatiškai atsakoma „Dievas“. Bet kodėl tada sakoma „Evangelija pagal Matą“? Atsakymas: „Ir Matas yra Biblijos autorius. Tai du autoriai, kurie dalijasi autoryste pusiau“. Matas yra autorius, tačiau Šventoji Dvasia jį įkvėpė. Taip žingsnis po žingsnio ateiname prie įkvėpimo sąvokos. Musulmonai klausosi ir labai domisi. Tada klausiu jų: „kas yra Korano autorius“. Atsakymas: „Dievas“. Tačiau neturime teksto, kurį pasirašė „Dievas“. Tokiu būdu Beirute pradedu kodeksologijos, rankraščių tyrimo kursą, rengiamą keturių universitetų. Toks mano darbas. Dievo parašo niekas nematė. Nei „Dievo piršto“ ant Mozės akmeninių plokščių. Tai išraiškos būdas, tai Biblijos metafora. Tai sunku, bet esminga, nes jei sakau, kad Dievas iš dangaus davė tą tekstą, jis yra neliečiamas. Ir tai yra drama (bendraujant) su musulmonais fundamentalistais. Su nuosaikiais galima diskutuoti, tačiau radikalas sako: „ne, taip moko Dievas. Dievas žino, ko mums reikia ir tai turi būti vykdoma paraidžiui“. Bet ar tikrai Dievas nustatė rūbo ilgį ar moterišką veido uždangalą? Šie dalykai daro dialogą sunkiu.

Fundamentalistai yra mažuma, tačiau būdama aktyvi ir pasiruošusi save primeta daugumai. Tai yra arabų pasaulio drama: fanatiška ir radikali mažuma save primeta daugumai, kuri nėra fanatiška ir su kuria galima dialoguoti. Fundamentalistai, kurie pretenduoja kalbėti Dievo vardu, ypač save primeta neraštingai ir nesuformuotai daugumai, kuri pasiruošusi sekti tuo, kuris esą geriau „pažįsta Dievo žodį“. Todėl auklėjimas ir formacija yra pamatiniai. Tačiau reikia švietimo, kuris būtų mąstomas, o ne išmoktas mintinai. Egipte arabiškas žodis „mokytis“ italų kalboje atitinka žodį „įsiminti“. Mokame studijuoti tik iškaldami: visas Koranas yra įsimenamas. Koranas yra parašytas tokia sena kalba, kad reiktų gero dešimtmečio studijų jo supratimui. Tačiau tekstas yra šventas ir todėl įsimenamas toks, koks yra, ir toks kartojamas. Tai nepadeda asmeniniam mąstymui. Reikia kitokios švietimo mokyklos, kuri padėtų mąstyti. Išlieka faktas, kad daug iš tų jaunuolių sirų ir egiptiečių, kuriuos pasaulis, per žiniasklaidą, matė aikštėse, siekia teisingumo ir laisvės idealo, nediskriminuoja dėl religijos ir sako – „visi esame broliai ir seserys“.

Tai yra pavasario dvasia, egzistuojantis idealas, kuris siekia išsišakoti ir sužydėti, nors dabartinė visuomenės struktūra tam nepadeda. Ši sunki struktūra slegia. Vis tik, arabų pavasaris man išlieka pavasariu, nepaisant visų tragedijų, kurias matėme ir dar matysime. Reikės laiko, reikės visų pagalbos. Artimųjų Rytų šalyse yra lengva pažadinti svajonę, tačiau konkrečių rezultatų pasiekti sunku, nes trūksta vystymosi, nes yra korupcija, ir pan. Nors ir turint už nugaros patirtį sistemos, kuri, kaip Egipte, po metų neduoda žadėtų rezultatų, galima būti optimistais dėl ateities, nes žmonės gali pasakyti: „pažadėjote, tačiau dar nieko nematėme“. Bėda ta, kad toks pasikeitimas negali įvykti greitu būdu.

Galbūt prireiks penkerių metų, galbūt daugiau, tačiau sąmoningumas jau pradeda duoti vaisių. Kitas optimizmo motyvas yra tas, kad arabų pavasarių reiškinys sklinda. Protestas prasidėjo ir Turkijoje, iš pradžių siekiant išgelbėti vieną Stambulo parką nuo prekybos centro projekto. Tačiau greitai pereita prie jautrių dalykų: vaikinai išėjo į gatvę su alumi, merginos su galvos uždangalais ant pečių, o ne ant galvos. Priešais religinius simbolius jaunuoliai sako: „leiskite mums gerti tai, ką norime, rengtis kaip norime, melstis, jei norime“. Greta prekybos centro valdžia norėjo pastatyti mečetę. Tie simboliai rodė, iš jaunuolių pusės, sąmoningumą, jog nori gyventi geriau, nebūtinai pagal normas, kurias kažkas nori primesti priskirdamas jas religijai. Nenori islamistinės visuomenės, nori pilietinės visuomenės, kuri gerbtų asmenis, kiekvienam palikdama religijos pasirinkimo laisvę. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising