Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-10-12 18:53:12
A+ A- print this page



Popiežiaus Pranciškaus Marijos dienų katechezė. Marijos tikėjimas (+video)



Šeštadienio, spalio 12 dienos pavakare, Tikėjimo metų kontekste šv. Petro aikštėje buvo švenčiamos Marijos, Dievo Motinos, Bažnyčios ir mūsų Motinos, dienos. Maldai padėjo tiesiai iš Fatimos Dievo Motinos šventovės atvežta Marijos statulėlė. Procesijoje ji buvo atnešta ir pastatyta ant specialaus altoriaus. Popiežius Pranciškus šalia jos kojų padėjo baltą rožinį. Galima priminti, kad Fatimos Marijos statulėlės karūnoje yra ir kulka, kuri buvo ištraukta iš Jono Pauliaus II kūno po pasikėsinimo 1981 metų gegužės 13 dieną, per Fatimos Dievo Motinos šventę. Palaimintasis Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, kad Marija tuokart jį apsaugojo.

*

Šv. Petro aikštėje Popiežius Pranciškus, kartu su daugybe maldininkų, maždaug 800 marijinių judėjimų, grupelių, delegacijų nariais, dalyvavo maldos valandoje „Via Matris“, apmąstant septynis lemiamus Marijos gyvenimo momentus. Baigiantis valandai Pranciškus pasakė katechezę apie Marijos tikėjimą, sau įprastu būdu išskirdamas tris jo elementus.

Pirmasis Marijos tikėjimo bruožas yra tas, kad ji atrišo nuodėmės mazgą, kurį, kaip moko Vatikano II Susirinkimo tėvai, sekdami šventuoju Irenijumi, surišo Ievos nepaklusnumas.

Nepaklusnumo mazgas, nepasitikėjimo mazgas. Kai vaikas nepaklūsta mamai ar tėčiui, galime pasakyti, kad užsiveržia nedidelis mazgas. Taip įvyksta, kai vaikas veikia suprasdamas ką daro, kai įsiterpia melas. Daug kartų taip atsitinka. Tada santykis su tėvais turi būti išvalytas nuo šio trūkumo, yra atsiprašoma, kad sugrįžtų harmonija ir pasitikėjimas. Kažkas panašaus įvyksta ir mūsų santykyje su Dievu. Kai jo neklausome, nesekame Jo valia, veikiame nepasitikėdami, nuodėmingai, mūsų viduje užsiveržia mazgas. Tokie mazgai atima taiką ir ramybę. Jie yra pavojingi, nes gali dar labiau tarpusavyje susiraizgyti, ir vis sunkiau bei skausmingiau juos atrišti.

Tačiau Dievo gailestingumui nieko nėra neįmanomo. Jo malonė atpalaiduoja ir labiausiai užveržtus mazgus. Ir Marija, kuri ištardama savo „taip“ atvėrė duris Dievui, kad būtų atrištas senojo nepaklusnumo mazgas, yra motina, kuri kantriai ir švelniai veda mus pas Dievą, kad Jis su Tėvo gailestingumu atrištų mūsų sielos mazgus. Paklauskime savęs: kokie mano gyvenimo mazgai? Ar prašau Marijos, kad man padėtų pasitikėti Dievo gailestingumu, kad pasikeisčiau?

Antrasis elementas: Marijos tikėjimas Jėzui suteikė žmogišką kūną. Bažnyčios Tėvai pabrėžė, kad Marija pradėjo Jėzų tikėjime, o po to kūne, kai pasakė „taip“ Dievo apreiškimui per angelą. Ką tai reiškia? Kad Dievas nenorėjo tapti žmogumi nepaisydamas mūsų laisvės, norėjo gauti laisvą Marijos pritarimą.

Tačiau, kas Marijoje įvyko unikaliu būdu, dvasiškai vyksta ir mumyse, kai priimame Dievo žodį nuoširdžiai ir geranoriškai, ir juo gyvename. Tada tarsi Dievas mumyse įsikūnija, apsigyvena mumyse, nes jo buveinė yra tuose, kurie jį myli ir gerbia jo žodį.

Klauskime savęs: ar tai iš tiesų suprantame? Gal galvojame, kad Jėzaus įsikūnijimas yra tik praeities faktas, kuris mūsų asmeniškai neliečia? Augti Jėzuje reiškia pasiūlyti jam savo kūną, su Marijos nuolankumu ir drąsa; reiškia atiduoti jam savo rankas, kad jos paglostytų mažuosius ir vargšus, kad mūsų kojos eitų susitikti su broliais, kad mūsų rankos prilaikytų silpnuosius ir dirbtų Viešpaties vynuogyne, kad mūsų protas galvotų ir kurtų planus Evangelijos šviesoje ir ypač, kad mūsų širdis mylėtų ir spręstų pagal Dievo valią. Visa tai vyksta per Šventosios Dvasios veikimą. Leiskimės būti jos vedamais.

Paskutinis elementas yra Marijos tikėjimas kaip kelias. Marija ėjo tikėjimo piligrimystėje, sako Susirinkimas. Augti tikėjime, žengti pirmyn toje dvasinėje piligrimystėje, kuriuo yra tikėjimas, reiškia sekti Jėzumi, jo klausyti, matyti kaip jis elgiasi ir žengti jo pėdomis, turėti tokius pat jausmus ir nuostatas: nuolankumą, gailestingumą, artumą, bet taip pat griežtą veidmainystės, stabmeldystės, dviveidystės atmetimą.

Jėzaus kelias yra iki galo ištikimos meilės galas, iki gyvybės atidavimo, tai kryžiaus kelias. Todėl tikėjimo kelias kerta kryžių ir Marija tai suprato nuo pat pradžių, kai Erodas norėjo nužudyti vos gimusį Jėzų. Bet vėliau, kai Jėzus buvo atmestas, kryžius tapo dar gilesniu: tada Marijos tikėjimas susidūrė su nesupratimu ir panieka; kai atėjo Jėzaus „valanda“, kančios valanda, tada Marijos tikėjimas buvo kaip švieselė naktyje. Šventojo šeštadienio naktį Marija budėjo. Jos liepsnelė, maža, bet ryški, degė iki pat Priskėlimo aušros ir kai ją pasiekė žinia, kad kapas tuščias, jos širdyje išplito tikėjimo džiaugsmas, krikščioniško tikėjimo Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu džiaugsmas. Tai yra Marijos ir visos Bažnyčios tikėjimo kelio viršūnė. Koks yra mūsų tikėjimas? Ar, kaip Marija, jį laikome įžiebę tamsiais, sunkiais momentais? Ar turiu tikėjimo džiaugsmą?

Šį vakarą, Marija, dėkojame už tavo tikėjimą ir atnaujiname savęs patikėjimą tau, mūsų tikėjimo Motina, - sakė Pranciškus.

*

Vėliau šeštadienio vakare Fatimos Dievo Motinos statulėlė turėjo pasiekti Dievo Meilės Motinos šventovę greta Romos, čia, per satelitą susijungus su kitomis šventovėmis iš viso pasaulio, malda tęsis per visą naktį. Sekmadienio ryte Fatimos Dievo Motinos statulėlė sugrįš į šv. Petro aikštę, Marijos dienos tęsis. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising