Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-10-13 13:24:09
A+ A- print this page



Tikėjimo metų Marijos diena. Popiežiaus Mišios ir Pasiaukojimo Marijai malda (+video)



Daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių sekmadienio rytą dalyvavo popiežiaus Pranciškaus aukotose Mišiose. Šv. Petro aikštėje, prie bazilikos fasado, šalia altoriaus vėl stovėjo Fatimos Marijos statula, Tikėjimo metų Marijos dienų proga specialiai atskraidinta iš Portugalijos. Mišių pabaigoje, priešais Fatimos Mariją popiežius Pranciškus perskaitė pasiaukojimo Marijai maldą.

Popiežiaus Pranciškaus homilija:

„Naują giesmę giedokite Viešpačiui, nuostabius darbus jis daro“ (Ps 97,1) Šiandien nuostabius darbus turime prieš akis: Mariją! Ji, kaip mes nuolankus ir silpnas kūrinys, buvo išrinkta būti Dievo Motina, savo Kūrėjo Motina. Žiūrėdamas į Mariją šiandien girdėtų skaitinių šviesoje, norėčiau pamąstyti apie tris dalykus: Dievas mus stebina, Dievas prašo, kad mes būtume ištikimi, Dievas yra mūsų stiprybė.

Pirma: Dievas mus stebina. Naamano, karaliaus Aramo karvedžio, atvejis ypatingas: norėdamas pasveikti nuo raupsų, jis kreipiasi į Dievo pranašą Eliziejų, kuris nesiima jokių magiškų apeigų, nereikalauja nieko nepaprasto, o tik prašo pasitikėti Dievu ir pasinerti į upės vandenį, bet ne į Damasko upes, o į mažą upę Jordaną. Naamanas suglumęs, nustebęs: koks gi Dievas gali prašyti tokių paprastų dalykų? Jis jau nori persigalvoti, bet paskui vis dėlto žengia žingsnį pirmyn, pasineria Jordane ir tuoj pat pasveiksta. Dievas mus stebina. Paprastume, silpnume, nuolankume jis mums dovanoja savo meilę ir mus išgelbėja, pagydo ir duoda jėgų. Prašo tik paklusti jo žodžiui ir pasitikėti.

Tą patį išgyveno ir Marija: išgirdusi angelo žinią, ji neslepia nustebimo. Ji nustebusi, kad norėdamas tapti žmogumi Dievas pasirinko ją, paprastą Nazareto mergaitę, kuri negyvena galiūnų ir turtingųjų rūmuose, kuri nenuveikė nieko nepaprasto, bet yra atvira Dievui, sugeba Juo pasitikėti, net ir visko nesuprasdama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38). Dievas visada mus stebina, nesilaiko mūsų schemų, sujaukia mūsų projektus ir mums sako: pasitikėk manimi, nebijok, leiskis nustebinamas, išeik iš savęs, sek mane!

Šiandien visi savęs klauskime ar bijome to, ko Dievas galėtų mūsų paprašyti ir ko jis mus prašo. Ar leidžiu, kaip Marija, kad Dievas mane stebintų? O gal užsidarau savo materialiniame, intelektiniame, ideologiniame saugume, savo įsitikinimuose ir projektuose? Ar leidžiu, kad Dievas įeitų į mano gyvenimą. Kaip jam atsiliepiu?

Girdėtame Šv. Pauliaus tekste, apaštalas kreipiasi į savo mokinį Timotiejų, sakydamas: atsimink Jėzų Kristų, jei su Juo ištversime, su Juo ir karaliausime. Tad štai antrasis dalykas: visada atsiminti Kristų, ištverti tikėjime; Dievas mus nustebina savąja meile, bet prašo jį ištikimai sekti. Atsiminkime kiek kartų kuo nors susižavėjome, kokia nors iniciatyva ar darbu, kurio entuziastingai ėmėmės, bet paskui, susidūrę su sunkumais, visko atsisakėme. Taip, deja, atsitinka ir su fundamentaliais pasirinkimais, tokiais kaip santuoka. Sunku būti pastoviems, būti ištikimiems savo pasirinkimams, įsipareigojimams. Dažnai lengva tarti „taip“, bet paskui nesugebama to „taip“ kartoti kiekvieną dieną.

Marija tarė „taip“ Dievui, tarė „taip“, kuris sujaukė jos ramų gyvenimą Nazarete, bet jis nebuvo vienintelis, bet tik pirmas iš daugybės „taip“, širdyje kartotų džiaugsmo ir skausmo akimirkomis, daugybės „taip“, pasiekusių viršūnę prie Kryžiaus. Šiandien čia yra daug motinų: pagalvokite iki kur nuėjo Marijos ištikimybė Dievui – ji matė nukryžiuotą savo vienintelį Sūnų.

Esu krikščionis tik kartais ar esu krikščionis visada? Provizoriškumo, reliatyvizmo kultūra braunasi ir į tikėjimo gyvenimą. Dievas mus prašo, kad būtume jam ištikimi kiekvieną dieną, savo kasdieniuose darbuose, ir priduria, kad net jei mes nesame ištikimi, Jis visada yra mums ištikimas, visą laiką jis mums ištiesia savo gailestingą ranką, kad mus pakeltų, mus drąsina toliau keliauti, grįžti pas Jį ir išpažinti jam savo silpnumą, kad jis mums suteiktų jėgų. Tai mūsų pagrindinis kelias: visada su Viešpačiu, net jei esame silpni ir nusidėjėliai. Niekada neikime provizoriškais keliais, nes tai žudo. Tikėjimas tebūnie galutinė ištikimybė, kaip Marijos.

Paskutinis dalykas: Dievas yra mūsų stiprybė. Prisiminkime dešimtį Jėzaus pagydytų Evangelijos raupsuotųjų. Jie eina link Jėzaus ir sustoję per atstumą šaukia: „Jėzaus, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17,13). Jie serga, jiems reikia meilės, reikia jėgų ir jie trokšta, kad kas nors juos pagydytų. Jėzus juos išvaduoja iš ligos. Stebina, kad tik vienas iš pagydytųjų grįžta garsiai šlovindamas Dievą ir dėkodamas. Pats Jėzus į tai atkreipia dėmesį: dešimt garsiai šaukė, maldaudami pagijimo, o tik vienas grįžo garsiai šlovindamas Dievą ir skelbdamas, kad Jis yra mūsų stiprybė, tik vienas mokėjo padėkoti, šlovino Viešpatį, už tai ką jis mums daro.

Žiūrėkime į Mariją: po Apreiškimo, iškart ji nuskubėjo su meile padėti savo giminaitei Elzbietai ir pirmieji tuomet jos ištarti žodžiai buvo: „Mano siela šlovina Viešpatį“, Magnificat, šlovinimo ir padėkos giesmė Dievui ne tik už tai ką Jis jai padarė, bet už visus Jo darbus visoje išganymo istorijoje. Viskas yra Jo dovana: Jis yra mūsų stiprybė! Dėkoti taip paprasta ir taip sunku! Kiek kartų mes sakome „ačiū“ šeimoje? Kiek kartų pasakome „ačiū“ tam, kas mums padeda, kas mums artimas, mus palydi gyvenime? Tai būtinas žodis žmonių gyvenime. „Prašau“, „atsiprašau“, ačiū“: jei šeimoje sakomi šie žodžiai, šeimos gyvenimas eina pirmyn. Kiek kartų mes sakome „ačiū“ šeimoje? Dažnai viską priimame kaip savaime suprantamą. Taip elgiamės taip pat ir su Dievu.

Tad tęsdami Eucharistiją šaukimės Marijos užtarimo, kad ji mums padėtų leisti, kad Dievas mus stebintų, nesipriešinti, būti jam ištikimiems kiekvieną dieną, šlovinti Jį ir Jam dėkoti, nes Jis yra mūsų stiprybė. Amen

Pasiaukojimas Dievo Motinai:

Šventoji Fatimos Mergele Marija, dar kartą dėkodami už tavo motinišką globą, savo balsais vienijamės su tomis žmonių kartomis, kurios tave vadina palaimintąja.

Džiaugiamės didžiais dalykais, kuriuos tavyje padarė Dievas, gailestingai pasilenkiantis prie blogio sužeistos žmonijos, kad ją pagydytų ir išgelbėtų.

Su motinišku gerumu priimki šiuos mūsų pasiaukojimo žodžius, kuriuos šiandien kupini pasitikėjimo tariame priešais šį mums brangų tavo atvaizdą.

Esame tikri, kad mes kiekvienas tau brangūs, kad tu puikiai žinai kas yra mūsų širdyse. Leidžiame, kad mus pasiektų tavo žvilgsnis ir paglostytų tavo guodžianti šypsena.

Saugok savo rankose mūsų gyvenimą, palaimink kiekvieną gerą troškimą, gaivink ir palaikyk tikėjimą, stiprink ir nušviesk viltį, pažadink ir nuolat įkvėpk meilę, vesk mus šventumo keliu.

Mokyk mus savosios meilės mažutėliams ir vargšams, atstumtiems ir kenčiantiems, nusidėjėliams ir pasiklydusiems: visus suburk savo globoje ir visus atiduok savo mylimajam Sūnui, mūsų Viešpačiui Jėzui. Amen.

(Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising