Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-10-19 16:57:43
A+ A- print this page



Stepono Sándoro beatifikacija: kankinystė tiesia brolystės, artimo meilės tiltus



Šeštadienį, spalio 19 dieną, Budapešte (Vengrija) šv. Mišių metu palaimintuoju paskelbtas Steponas Sándor (1914 m. spalio 26 – 1953 m. birželio 8), pasaulietis salezietis. Beatifikacijos liturgijoje Šventajam Tėvui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato, homiliją sakė Vengrijos primas kardinolas Peter Erdö. Iškilmės pabaigoje sakytoje kalboje kard. Amato minėjo, jog pal. Steponas paliko savo broliams saleziečiams trigubą žinią: kvietimą būti autentiškais Jono Bosko sekėjais, pašvęstojo gyvenimo džiaugsmo pavyzdį darbe, bendruomenėje; bei kankinystės liudijimą, kuris primena, kad pašvęstasis gyvenimas tai pasiaukojimas, išgyvenamas kasdienėje ištikimybėje Evangelijai ir charizmai.

Steponas Sándoras buvo labai pamaldus nuo vaikystės. Apie Šv. Joną Boską sužinojęs iš saleziečių platinamo biuletenio, Steponas susižavėjo saleziečių charizma, ir 1936 m. prisijungė prie jų bendruomenės: ėmė lankyti spaustuvininko kursus saleziečių spaustuvėje, 1940 m. davė pirmuosius saleziečio koadjutoriaus įžadus, buvo oratorijos asistentas. Steponas entuziastingai išgyveno šį pašaukimą. Savo užrašuose jis mini, kad myli knygas, altorių ir oratoriją. Jautė stiprų pedagoginį pašaukimą, buvo ne tik geras amato meistras, sugebėjęs perduoti žinias ugdytiniams, tačiau ir jų gyvenimo mokytojas. Po Antrojo pasaulinio karo aktyviai įsijungė į visuomenės materialaus ir moralinio atkūrimo veiklą, ypatingai pasišventė neturtingų jaunuolių ugdymui, suvokdamas, kad jauni mokiniai nori ne tik išmokti spaustuvininko darbo, tačiau jiems reikalingas ir dvasinis ugdymas. S. Sándoras turėjo 50-60 mokytinių grupę, kuriems padėdavo ir darbe, ir laisvalaikiu.

Kai 1949 m. komunistų režimas ėmėsi uždarinėti katalikiškas mokyklas ir nusavinti bažnytinį turtą, Sándoras siekė išgelbėti tai, kas buvo įmanoma. Saleziečių bendruomenė buvo išsklaidyta ir jis turėjo apleisti spaustuvę bei „pradingti”, tačiau nepasitraukė į užsienį, o liko tėvynėje apaštalaudamas pogrindyje ir padėdamas vengrų jaunimui. 1952 m. liepą buvo suimtas savo darbo vietoje, melagingai apkaltintas, įkalintas ir kankinamas, kol galiausiai 1953 m. nužudytas kalėjime, tačiau iki galo išliko tvirtas tikėjime ir ištikimas savo salezietiškam pašaukimui.

Pasak kardinolo Angelo Amato, pirmojo krikščionių kankinio bendravardžio Stepono Sándoro beatifikacija – tai dovana vengrų tautai, saleziečiams ir visai Bažnyčiai. Kankiniai įsižiebia kaip žvaigždės žmonių nedorybių užtemdytame danguje, kad apšviestų meilės, priėmimo ir abipusės pagarbos kelius. Naujasis palaimintasis kankinys eidamas Šv. Jono Bosko keliu skelbė džiaugsmo evangeliją pasitelkdamas gerumo pedagogiką ir dovanodamas savo gyvenimą. Stepono Sándoro pavyzdys liudija, kaip svarbu ugdyti jaunimą, nors tai ir atrodytų svetima vyraujančiai kultūrai bei jos propaguojamoms vertybėms. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising