Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-10-30 13:03:42
A+ A- print this page



Lapkričio ARTUMA: Ar tikrai noriu regėti Dievą veidas į veidą



Lapkričio mėnuo, kaip rašoma laiške „Artumos“ skaitytojams, „neatsiejamai asocijuojasi su kapinėmis, žvakelėmis ir kažkokiomis slaptomis mintimis žvarbioje tamsoje“. Tad ar ne pats metas, šio laiško bei kitų straipsnių žodžiais tariant, garsiai pasikalbėti: tai į kur mes vis dėlto einame, tai kaip viskas bus ten, Dievuje, kai regėsime Jį Veidas į veidą? O kita vertus, ar tikrai to trokštame?..

Jei dangus yra didžioji mūsų svajonė, tai ją gražiausiai nusako žurnale kalbinami vaikai – kaip nuostabiai jie suvokia dangų: jis labai didelis, ten vietos visiems pakanka, viskas ten labai gerai, ten žmonės tiesiog būna kartu...

Bet mes, gaila, jau ne vaikai, ir mūsų mintys – ar jos kada kyla taip aukštai? Psichologė Zita, savo įžvalgomis atsiliepianti į kiekvieną „Artumos“ temą, sako, kad dažniausiai ne apie dangų svajojam, kai galvojam apie mirtį, – „mirties baimė yra ta nematoma ašis, apie kurią sukasi daugelio žmonių gyvenimas“. Pasak psichologės, mirties baimė gali būti labai stipri, dėl jos kartais kyla didelių psichologinių problemų –gali net tekti kreiptis psichologinės pagalbos. O ir ši pagalba, regis, neįmanoma be žmogaus žvilgsnio į egzistencinius klausimus – ne tik į santykį su savo Kūrėju, bet ir į savo realų gyvenimą: „Mirtis moko gyvenimo“, – tiksliai apibendrina šio straipsnio paantraštė.

Naujosios popiežiaus enciklikos Lumen fidei ištrauka „Artumoje“ byloja: tikėjimo šviesa, kurioje galime kitaip pažvelgti į savo šeimas, tarpusavio santykius, apšviečia visą krikščionio gyvenimą, taigi ir – anapusinį. Ir šiame gyvenime, kaip rašo „Artumos“ redakcijos kapelionas kunigas Artūras, mirtis krikščionims yra ne taškas, o tik kablelis.

Ir vis dėlto savo straipsniuose žurnalo autoriai svarsto ir dalijasi – tai kaip ten viskas bus? Jie sako – pasiekti dangų įmanoma, bet nepamiršta pridurti: mirtis kaip meilė – ji vis tiek išliks slėpinys. Svarbiausia – trokšti Dangaus karalystės, ir jos norėti jau čia, žemėje, kaip kad norėjo ir dėl jos dirbo palaimintasis Jurgis Matulaitis – ir šiame numeryje „Artumos“ skaitytojai galės pasidžiaugti dar keliais atverstais jo Užrašų puslapiais.

Neįmanoma krikščioniškai kalbėti apie mirtį, neatimant iliuzijų iš tų, kurie puoselėja reinkarnacijų ar pan. lūkesčius. „Artuma“ nedviprasmiškai teigia: esame sukurti ne daugybei gyvenimų žemėje, bet vienam ir amžinam gyvenimui. O jame laukia susitikimas su Dievu Veidas į veidą – ir tai bus nuostabiausias, didingiausias įvykis mūsų egzistencijoje!

Galimybę išvysti Dievo veidą šiek tiek ankstėliau, gal net šiandien – kai sutiksime varguolį, primena Lietuvos Caritas!

Trys numerio straipsniai – apie tuos, kuriems, kaip manome, dangus vis dėlto yra arčiausia... Tai apie vienuolius – tobulos meilės pavyzdžius Bažnyčios Mokyme ir... savo kaimynystėje. Apie šv. Teresę Avilietę, savo mirties valandą tarusią: „laikas mums pasimatyti“. Ir autentiški penkių jaunų kunigų liudijimai apie kunigystę kaime: kas tai – bausmė, kančia ar... galimybė?

Tepalies skaitytojo širdį ir protą ir kur kas „žemiškesnės“ lapkričio „Artumos“ publikacijos. Čia rašoma apie demokratijos, valdžios centralizacijos ir biurokratijos pavojus šeimos institutui, raginama aktyviau – įstatymais bei maldomis – ginti negimusią gyvybę, rūpintis gera tėvyste, patariama, kaip auklėti judriuosius berniukus (pasirodo, jiems muštis reikia!), atsakoma į klausimus, kaip tinkamai krikščioniškai palaidoti mirusiuosius ir pasimelsti už juos.

„Bažnyčios pulsą“ bandoma užčiuopti jos įvykių kronikose – juk įdomu, ką šiandien veikia popiežius ir jo bendradarbiai, kuo alsuoja Bažnyčia Lietuvoje.

Andrejaus Rubliovo Kristaus Gelbėtojo, Viešpaties Veido ikona „Artumos“ viršelyje genialiai apibendrina ir šio numerio temą, ir primena besibaigiančius Tikėjimo metus. Juk jų pabaiga – tai ne pabaiga mūsų tikėjimui. Popiežius Pranciškus minėtąją encikliką užbaigiančioje maldoje primena: tikėjimo šviesos turėsime prašyti iki tol, kol ateis diena be pabaigos... O tuo tarpu – paskaitykime „Artumą“, kad dar arčiau žmonių ir Dievo nugyventume šį lapkritį!

Dalė Gudžinskienė




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising