Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Teisingumas ir taika >  2013-11-05 16:41:16
A+ A- print this page



Chaldėjų patriarchas: Vakarai nesupranta Artimųjų Rytų krikščionių sunkumų



Baigiantis spaliui, Romoje lankėsi Babilonijos chaldėjų patriarchas Mar Louis Raphael Sako, dalyvavęs Popiežiškojo Rytų instituto mokslo metų atidaryme. Šiame susitikime Irako chaldėjų apeigų katalikų patriarchas dar kartą apžvelgė krikščionių situaciją Irake, kuri, deja, jau yra tapusi neigiamu atsvaros tašku tarp visų regiono krikščionių. Antai, Sirijos krikščionių lyderiai daug kartų yra sakę, kad trokšta išvengti „Irako krikščionių likimo“.

Nors tiesa, kad Vakaruose yra nemažai žmonių, kurie yra jautrūs nukraujavusios Irako žemės likimui, reikia pasakyti, kad žvelgiant bendrai Artimųjų Rytų krikščionių sunkumai ir baimės Vakaruose yra nesuprantami. Religinis radikalizmas vis labiau auga ir krikščionys, nepriklausomai nuo profesijos, yra aukos tokios tarptautinės situacijos, kuri viršija jų jėgas. Ekstremistai nori pasinaudoti dabartine situacija, kad išvytų iš Artimųjų Rytų visus krikščionis, tarsi jie būtų kliūtys jų planams.

Nuolatiniai sunkumai ir nesaugumas verčia Irako, Sirijos, Egipto krikščionis klausti: kas bus su mumis? Kokią ateitį turėsime, jei ta ateitis iš viso įmanoma? Ar turime garantijų, kad nebūsime nužudyti ar išvyti iš savo žemių?

Krikščionybė į Mesopotamiją įžengė, priminė patriarchas, pirmojo krikščionybės amžiaus pabaigoje. Pasak tradicijos, pirmasis evangelizuotojas buvo apaštalas Tomas, pakeliui link pietinių Indijos pakrančių. Žinome, kad apaštalai pamokslavo visur, kur sutikdavo žydų bendruomenes, nes kalbėjo ta pačia kalba ir dalijosi tuo pačiu mentalitetu. Chaldėjų Bažnyčia visada buvo misionieriška. Krikščionys chaldėjai, pasauliečiai pirkliai ir vienuoliai, skelbė Evangeliją iki pat nuošaliausių Kinijos regionų, eidami senuoju šilko keliu. Jie turėjo gilų tikėjimą ir rūpinosi jį inkultūruoti. Jiems krikščionybės buvo „Šviesa“, Evangelija „Perlas“, o Kristus buvo ir yra „Apšvietėjas“. Kai VII amžiuje pasirodė islamas, krikščionys sudarė daugumą Irako ir Persijos gyventojų. Dar XIV amžiaus pradžioje vienas metropolitas išvardijo 20 metropolijų ir 200 vyskupijų. Šiandien liko tik nedidelis „likutis“. Kankinystė yra chaldėjų Bažnyčios charizma, kuri nuo pat pradžių patyrė persų, vėliau arabų, mongolų ir osmanų persekiojimą. Chaldėjų liturgijoje yra daugybė himnų, rytui ir vakarui, kuriais pagerbiami kankiniai. Šis dvasingumas teikia jėgos ištverti ir likti ten, kur esame, - kalbėjo patriarchas Sako.

Apžvelgdamas dabartinę situaciją, jau dešimt metų besitęsiančią pasikėsinimų bangą, daugiausia tarp musulmonų sunitų ir šiitų, chaldėjų Patriarchas sakė, kad tai padeda kurti sumaištį ir palaikyti konfliktus, užgesinant bet kokią susitaikymo iniciatyvą. Viskas yra susiję ir su situacija Sirijoje bei Egipte. Atrodo, kad tai yra „konfesinis“ konfliktas, kuriame religija ir politika, deja, susimaišo. Yra šalių, kurios nenori taip vadinamojo „arabų pavasario“, demokratijos ir laisvės, nes tai jų akyse yra grėsmė. Todėl jų interesams naudinga palaikyti įtampą ir konfliktus. Įmanoma, kad yra gyvendinama strategija padalinti Artimuosius Rytus į „konfesines“ valstybes. Yra norinčių ir Iraką padalinti pagal etnines grupes ir religijas.

Institucijų silpnumas ir menkas tautinės tapatybės suvokimas, susidūrimai ir nestabilumas, kiekvieną dieną grasina kiekvienam Irako piliečiui ir ypač krikščionims, nes jie yra krikščionys. Iki šiol nėra ženklų, kurie leistų viltis kokiu nors prašviesėjimu. Daug krikščionių paliko savo šalį, pardavė iš tėvų paveldėtas žemes ir namus. Jei 1987 metais krikščionių buvo per 1 264 000, tai šiandien liko mažiau nei pusė. Tačiau nėra kitos išeities iš karo, tik dialogas, tik solidarumo ir broliškumo skatinimas. To trokšta dauguma nuosaikių Irako krikščionių ir musulmonų, kurie tiki į Dievą Kūrėją, kuris yra gailestingas Tėvas.

Vakarai turi moralinę pareigą kreipti Artimuosius Rytus link pagarbos žmogaus teisėms. Yra gėdinga Vakarų prekyba ginklais, kuri iš tiesų niekam nepadeda, tik sunaikina nekaltųjų gyvenimus. Arabų lyga ir kitos regioninės organizacijos turėtų paskelbti dokumentą, kuriame aiškiai atskiria religiją nuo politikos, Irako krikščionys pasauliečiai turi būti vieningesni, nebijoti įsipareigoti politikoje, taip pat nekrikščioniškose partijose. Ar trokšti viso to yra pernelyg ambicinga? Galbūt. Tačiau situacija tokia, kad neišvengiamai reikia viltis ir trokšti neįmanomo, - sakė ganytojas iš Irako. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising