Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-11-09 11:59:13
A+ A- print this page



Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis



Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“

Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. (Lk 20,27-38)

VILTIS, VEDANTI Į MEILĘ, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Kaip atsitinka politikoje, sporto pasaulyje ar kitose srityse, tame tarpe ir tikėjime, taip ir Jėzaus laikais egzistavo įvairios pažiūros, skirtingi būdai įvertinti tą pačią visų matomą tikrovę. Svarstant svarbiausius klausimus, susijusius su Dievu ir gyvenimu tikėjime, irgi nepavyko išvengti skirtingumų.

Tais laikais Izraelyje egzistavo religinė srovė, kurios šalininkai, skirtingai nuo labiau visiems žinomų fariziejų, abejojo mirusiųjų prisikėlimu. Tai buvo sadukiejai, minimi šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištraukoje, pradėję šiuo klausimu diskusiją su Jėzumi.

Sadukiejai netiki, kad egzistuoja prisikėlimas iš numirusiųjų ir tai pagrindžia istorija, kuri, atrodytų, pačią prisikėlimo sąvoką daro beprasme ir nelogiška. Jie klausia, kieno žmona mirusiems keliantis bus moteris, ištekėjusi vienas po kito už septynių brolių. Jų svarstymai pagrįsti religine mintimi ir neva įrodo, kad neprotinga galvoti, jog vieną dieną visi vėl būsime gyvi ir susitiksime šioje žemėje. Kita vertus, atsiranda dar viena problema: kur bus įmanoma rasti žemėje vietos visiems prisikėlusiems? Tiesą sakant, jų abejonės yra visiškai pateisinamos, jei prisikėlimo sąvoką mėginsime sutalpinti tik mūsų regimame medžiaginiame pasaulyje.

Darytume klaidą, jei visus šiuos sadukiejų svarstymus iškart atmestume, laikydami juos nepagrįstais ir paviršutiniškais. Negalėtume pasakyti, kad jau turime parengtą atsakymą ir, ko gero, paaiškėtų, kad ir patys ne visai gerai žinome, ką tikėjimas kalba apie prisikėlimą, o gal ir nelabai juo tikime. Neveltui įvairios apklausos nuolat pabrėžia, kad didelė dalis krikščionių netiki ar bent jau abejoja mirusiųjų prisikėlimu. Tai nėra nereikš-mingas klausimas, nes prisikėlimo tikrove yra paremtas mūsų tikėjimas. Jei netikime prisikėlimu, tada mūsų tikėjimas tampa nuvertintas iki vieno iš daugelio filosofinių svarstymų apie gyvenimo prasmę, kurie nieko neatskleidžia ir nepaaiškina.

Manau, kad į Evangelijoje papasakotą sadukiejų problemą įtikėti kūnų prisikėlimu ir jų užduotą klausimą Jėzui telpa taip pat ir mūsų tikėjimo abejonės. Šiame pokalbyje slypi ir mūsų klausimai, kuriuos norėtume užduoti Viešpačiui, nes, būkime sąžiningi, ne viskas tikėjime yra taip aišku ir įtikinama, kaip tai mėgsta nuduoti kunigai, sakydami pamokslus…

Gyvenime būna situacijų, kurios negailestingai atskleidžia mūsų religinių įsitikinimų trapumą, ir viena tokių situacijų yra mirtis. Kai miršta mums brangus žmogus ir kuomet atrodo, kad galutinai nutrūko mūsų ryšiai su juo, jaučiamės esą beginkliai. Visi tikėjimo žinovų pasakojimai apie anapusinį gyvenimą ir rojų tuo momentu vargu ar atrodo tiek aiškūs, kad pajustume paguodą ir ramybę.

Tas pat atsitinka ir tada, kai susiduriame su žmogiškųjų tarpusavio santykių ribomis. Tada pasijaučiame, tarsi mūsų jausminis ryšys su kitu žmogumi yra „miręs“ dėl mūsų žmogiško ribotumo, silpnumo ar klaidų. Tokiais atvejais mums irgi atrodo, kad viltis, jog meilė atgis ir grįš laimė, yra pernelyg tolima ir ja menkai tikime.

Ką atsako Jėzus sadukiejams? Ką jis sako mums, šių laikų abejojantiesiems?

Viešpaties atsakymas atrodo kiek netikėtas ir ne visiškai aiškus, tačiau jis kalba apie šios problemos esmę. Jėzus anapusinio gyvenimo neaiškina materialiais vaizdais. Jam kur kas svarbiau žmogiškų ir dieviškų santykių esmė, kuri atrandama tik Dieve.

Dievo lygmenyje (arba rojuje… kuris suprastinas ne kaip vieta, bet kaip mūsų gyvenimą pranokstantis matmuo) santykiai nėra tokie, kaip šiame gyvenime. Nėra daugiau prasmės kalbėti apie santuoką, kuri visų pirma yra žmogiškai – žemiška tikrovė ir skirta sutvarkyti dviejų žmonių meilės santykius, atsižvelgiant į socialinius reikalavimus. Bažnyčią santuoką vadina ir „sutartimi“, ji sudaroma oficialiai, dalyvaujant liudininkams, kas dar labiau pabrėžia žemišką tikrovę. Dievui nėra reikalingi nei liudininkai, nei sutartys. Jo artumoje meilė bus tyra ir be jokių kliūčių, visiška ir amžina. Pas Dievą nėra nei fizinės, nei santykių mirties. Ten niekada nėra kliūčių, pavydo, įtarimų, išdavysčių, abejonių… nieko tokio, kas taip apsunkina žemiškos meilės kelią, ir kurį reikia nuolat taisyti ir palaikyti.

Mums iš tikrųjų labai sunku įsivaizduoti Dievą, Jo tobulą ir visa apimančią meilę, tačiau kaip tik į tai mus veda tikėjimas. Mes esame kviečiami tikėti ir pasitikėti, tuo labiau, kad apie tai kalba Kristus, kuris pats patyrė mirtį ir prisikėlimą. Jis patyrė visa ko pabaigą ir atgimimą, nugalintį mirtį. Mūsų Dievas yra gyvųjų Dievas. Tai Dievas, kuris visa prikelia ir atgaivina.

Tikėti Dievu ir pasitikėti Evangelijos žodžiais reiškia: jau čia, žemėje, nežiūrint savo silpnumo bei ribotumo, patirti prisikėlimo jėgą. Ko gero, reiktų pradėti nuo mūsų tarpusavio santykių, nuo to, ką jaučiame vieni kitiems ir ką galime atkurti bei atstatyti.

Tai panašu į dabartinį metų laiką. Rudenį atrodo, kad visa gamta miršta ir atsėlina šaltis, sustingdydamas visa, kas gyva. Tačiau žinome, kad po rudens ir žiemos vėl ateis pavasaris ir vasara. Mūsų gyvenimo ir tarpusavio santykių rudenį irgi gali atrodyti, kad viskas miršta ir baigiasi, tačiau Dievas mums siūlo naują viltį… ne tik būsimajam gyvenimui, bet ir šiai dienai…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising