Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-11-13 16:04:40
A+ A- print this page



Algirdas Toliatas. Kelionė į šventovę, per šventovę ir iš šventovės



Lapkričio 5-8 dienomis Mellieha šventovėje Maltoje XI vyko kasmetinė Europos Marijos šventovių konferencija. Apie tai mūsų studijoje pasakoja kun. Algirdas Toliatas, šv. Pilypo Nerio oratorionas: RealAudioMP3

Garbė Jėzui Kristui. Šiandien jums norėčiau pristatyti Europos Marijos šventovių susitikimą, kuris vyko Maltoje. Tai buvo jau 11-as susitikimas, pats tinklas atsirado prieš 11 metų, iniciatorius buvo Lurdo vyskupas, kurio idėja buvo suburti Europos Marijos šventovių rektorius, kad drauge melstis ir pasidalinti savo patirtimi, ne tik iš teorinės pusės: ką reiškia marijinis dvasingumas, mariologija, bet ir iš praktinės, kartu nutiesti tiltus maldos, bendrystės, piligrimystės, bendradarbiavimo, išlaikant labiau ne konferencijos, o šeimos formatą. Kad ne tik atvažiuotume pasiklausyti, bet ir pilnai sudalyvautume: kad maldoje, grupiniame darbe kiekvienas pasidalintų, pasisemtų savo patirties, svetimos patirties. Dėlto buvo ir sumanytas šis tinklas, pakankamai nedidelis, tik 20-ies šventovių. Pradžioje buvo penkiolikos, nes tuomet dar buvo 15 Rožinio paslapčių ir buvo manyta tuo apsiriboti.

Kiekviena šventovė yra kaip slėpinys, turi savo ypatingą malonę, apreiškimus, įvykius, stebuklus, matomus ir nematomus, kurie ten vyksta. Kiekvieną sykį susitinkama kitoje šventovėje. Galima daug kalbėti apie šventoves, skaityti apie jas teoriškai, bet kol tu nenuvažiuoji ir neprisilieti pats, kol nepasimeldi ir nenueini į tą uždarą sodą, lieki tik tam tikru turistu. Tam, kad galėtum iš tiesų patirti, kas yra ta šventovė, reikia prie jos prisiliesti. Tad sumanymas buvo nelikti tik tiek savo šventove, ties savo žinojimu. Ne vienas (šventovių) rektorius prieš tai nebuvo kur nors ir nuvažiavęs. O čia atsirado galimybė pažinti šventoves iš labai arti.

Šis susitikimas buvo 11, Maltoje. Buvo susitikimas ir Lietuvoje. Kalbant šventoves, yra šalių, kuriose yra akivaizdi nacionalinė šventovėje, kaip kad Lurdas Prancūzijoje. Bet kitose šalyse, kaip kad Lietuvoje, neaišku kuri šventovė svarbesnė, Šiluva ar Aušros Vartai. Tikslas nėra jų supriešinti, jokiu būdu, nėra pasakyti, kuri iš jų geresnė ar blogesnė. Pagal pradinį sumanymą nenorėta per daug išplėsti rato, kad būtų galima dalintis šeimyninėje aplinkoje, tad reikėjo paimti vieną kurią ir taip buvo paimti Aušros Vartai. Tikslas yra tarnystė, pristatyti tiek veiklą Aušros Vartuose, tiek veiklą Lietuvoje, kitose šventovėse. Kiekviena šventovė pristato visą savo situaciją. Pats susitikimas vyksta tokiu būdu: viena tema yra skiriama kažkokiai temai gvildenti. Yra prelegentas, kuris apie tai kalba, pavyzdžiui, vienais metais buvo susitaikymo sakramentas šventovėse, šiais metais buvo piligrimystė, piligrimystės svarba.

Šiais metais tema buvo pristatyta taip, kad žmogus iš tiesų yra keliauninkas, kad piligrimystė yra kaip sakramentas, ženklas neregimų vertybių. Kristus yra kelias, tai yra susitikimas, panašiai, kaip Emauso mokiniai, kurie keliauja ir būtent kelionėje susitinka su Prisikėlusiuoju, kuris laužo duoną. Bet tam, kad prieit prie duonos laužymo, prie sakramento, yra ilgas kelias, atsivertimo kelias.

Kelias turi tris pagrindinius etapus. Pirmasis yra kelionė į šventovę: tai reiškia paruošti savo širdį, panašiai kaip žemę, suarti ją ir patręšti, kad ji duotų vaisių, kad būtų imli, kad nenuvyktum tik kaip turistas – pasifotografavau, pabuvau ir išvažiavau. Ištuštint savo širdį, kad ji galėtų būt imli. Šis etapas yra labai svarbus. Vienas rektorius sakė, kad šiam tikslui turi kompaktinę plokštelę, kuris taip sudėliotas, kad žmogus, kuris važiuotų valandą ar dvi autobusu į šventovę, galėtų po truputėlį būti įvesdintas į šventovės malonę, į maldą, į susimąstymą. Kitur gi mūsų broliai lenkai į Čenstakavą keliauja iš visų Lenkijos dalių ir labai dažnai pėsčiomis, kuris, žinoma, varginanti, žinoma, nebe tokia populiari kaip seniau, bet kuri turi savo prasmę ir svorį. Žmogus keliaudamas dieną ar dvi dienas, ištuština savo širdį. Jis iš tiesų pasiruošia, nurimsta, atitolsta nuo savo kasdienybės tam, kad susitiktu su Dievu, priartėtų prie atsivertimo. Pirmasis punktas yra pasiruošimas.

Antrasis punktas yra kelionė per šventovę. Jau kai atvykstame į šventovę, mes galime prabėgt, kartais matome užrašus ant sienų „čia buvo Jonas“, „čia buvo Petras“, bet to neužtenka. Tam, kad įeit į tą uždarą sodą, pasak Giesmių giesmės...

Kad ir Aušros Vartose, aukojant Mišias, tenka stebėt žmones: vieni ateina, suklupę maldoje, kiti greitai prabėga, visi pabuvo Auros Vartuose, bet visi skirtingai: vieni buvo ir nebuvo, o kiti buvo ir būtent, susitiko su Dievu, ten įvyko atsivertimas, ten įvyko vidinis išgydymas, mums nematomi dalykai. Tam, kad įeit į intymumą su Dievu, reikia sustoti ir įsiklausyti. Kaip Dievo tautos kelionė per dykumą – reikėjo 40 metų dykumos, tylos, kad žmogus pradėtų klausytis. Kaip ir mūsų malda: ji prasideda nuo to, kad mes kalbame Dievui, bet turi pereiti, kad Dievas kalba mums: nutylame po truputį ir Dievas pradeda kalbėti mūsų širdžiai. Tai yra susitikimas, tai yra atsivertimas, nuo kurio viskas prasideda. Tik tada, kai Emauso mokiniai atpažino Kristų, jų laikysena pasikeitė, jų motyvacija ir entuziazmas pasikeitė.

Jie ėjo vilkdami kojas iš Jeruzalės, nors leidusi nuo kalno, bet po to naktį, kai susitiko su Kristumi ir jis pradingo jų akyse, jie parskubėjo atgal į Jeruzalę džiaugsmingi, nematydami akmenų, turbūt atsimušdami kojomis, bet jie skubėjo ir lėkė, pilni entuziazmo dėlto, kad susitiko su Kristumi. Štai kas yra atsivertimas. Jei liekame tik prie savo teorijų, žinojimų, mes būsime nuobodūs pirmiausia patys sau, jau nekalbant apie kitus. Jeigu mes susitiksime su Kristumi, mes tapsime tikrasis, gyvasis vanduo, tikroji duona, gyvoji duona. Tai ir yra Eucharistija.

Šventovė nėra pirmiausia sakramentų administravimas, yra atsivertimo vieta, ypatinga vieta. Tai galimybė kiekvienai diecezijai, kurti turi šventovę: ją reikėtų išnaudoti tam, kad padėti žmonėms atsiversti. Ypatingai tiems, kurie į bažnyčią net nevaikšto. Kiek praeina turistų: kurie dažnai mus erzina, mes pykstam ir juos kritikuojam, bet iš tiesų tai didelė galimybė. Tokie rektoriai kaip Lurdo ar Fatimos šventovių sako: čia yra mūsų didžiausia sielovados dalis. Diecezijų organizuojamos piligriminės grupės mažėja – nes tai tampa mažiau populiaru, visokios krizės. O turistų antplūdis vis didėja ir auga. Kaip padėt turistui tapti piligrimu? Ar galime tai padaryti?

Panašiai, kaip visai neseniai girdėjome pasakojime apie Zachiejų, muitininką, kuris tikrai nebuvo labai didelis praktikuotojas. Nelabai ir galėjo, visi jo nekentė už jo darbą, rinkti mokesčius ir apiplėšinėti žmones. Bet jis buvo smalsus, norėjo susitikti su Kristumi ir įlipo į tą medį, ir neliko Kristaus nepastebėtas. Kristus pamatė smalsumą jo akyse ir transformavo tai į atsivertimą. Mes dažnai liekame prie to pirmo įspūdžio: jis padarė tą, jis buvo komunistas, blogas, raudonas ar žalias, dar kažkoks. Kristus nežiūri taip, Kristus žiūri į širdį, žiūri į norą ir padeda žmogui atsiversti. Šventovės turi ta vieta, kurios padeda žmogui atsiversti.

Trečiasis etapas yra grįžimas namo. Jis nėra lengvas. Kol buvome šventovėje, viskas yra labai paprasta, gera ir gražu. Čia yra ramybė, čia yra tyla, laisvo laiko, atsipalaidavimo, žmonės kurie meldžiasi, procesijos, viskas tarsi vyksta savaime. Mes grįžtame namo, į triukšmą, prie savo darbų, prie dalykų, kurie mus erzina, prie savo kasdienybės ir rutinos. Kaip išsaugoti malonę?

Šventovė mums kartais tampa vos ne pabėgimu, pabėgame į tvirtovę. Iš tiesų taip neturėtų būti. Šventovės nėra tvirtovės, į kurias kartas nuo karto atbėgame atsipūsti. Šventovės yra duodamos tam, kad mes patyrę atsivertimą galėtume jį nešti ten, kur esame: kaip tie Emauso mokiniai, kurie grįžta į Jeruzalę, kurių širdys pasikeičia, nes jos pilnos džiaugsmo ir pilnos Kristaus. Kristus mūsų laukia ne tik šventovėse, bet pirmiausia mūsų namuose, šeimose, pareigose. Čia gal Jis mažiau matomas, nei šventovėje, bet turime prieiti prie to. Kai susitinkame Kristų šventovėje, pradedame atpažinti ir savo kasdienybėje, net ir nepatogiuose įvykiuose.

Net ir išbandymuose, kaip gerasis Samarietis: kai sutinkame sumuštus žmones, kurie nepatogūs, neįdomūs, kurie trukdo mūsų kelionei į Jeruzalę. Kunigas levitas praėjo pro šalį, nes sumuštas žmogus jam trukdė, susitepęs krauju nebūtų galėjęs eiti į Jeruzalę. O iš tiesų ten buvo Kristus. Tad ėjimas į šventovę turi padėti neužkietinti širdies, atvirkščiai, praplėsti mūsų žvilgsnį, širdį, kad taptume jautresni, žmoniškesni, labiau Kristaus.

Yra toks gražus pasakymas apie Mišias: jos prasideda, kai baigiasi. Tai reiškia, kad tikslas nėra tik sudalyvauti Eucharistijoje, o paskui kaip niekur nieko grįžti į kasdienybę. Čia yra erdvė, kurioje meldžiuosi bažnyčioje, o čia yra gyvenimas, kuris turi savo taisykles, kur reikia plėšt ir vogt, būt grubiu, nes kitaip tau užlips ant galvos ir tave sutryps. Ne, Mišios prasideda tuomet, kai baigiasi – kai atrandame Kristų savo kasdienybėje. Ir tai yra įmanoma.

Apie tai kalbėta piligrimo temoje. Turime tik kelias akimirkas, gyvenimas prabėga žaibiškai, nesame šios žemės piliečiai, esame piligrimai, praeiviai. Turime mylėt, būt šioje žemėje, įleisti šaknis, elgtis atsakingai, bet neužmiršti, kad esame laikinai, kad čia mūsų mokykla širdžiai, žmogiškumui, kad kiekvienas žodis ar šypsena yra aukso vertės, tai galimybė ir talentai, kuriuos galime padauginti. Apie tai kalbėta susitikime Maltoje. Taip pat apie konkrečius dalykus, kas pavyko ir kas nepavyko, kodėl nepavyko. Viskas yra protokoluojama ir persiunčiama šventovėms.

Mes privalome padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų, sukurti tylos ir susitikimo su Dievu erdvę, susimąstymo erdvę, palydėti žmogų, kita vertus neužmiršti, kad vis dėlto veikiame ne mes, o Dievas ir kad Dievas daro stebuklus nepriklausomai nuo mūsų. Visus kviečiu išnaudoti mums duotas šventoves, Šiluvą, Aušros Vartus, Pivašiūnus, Lurdą, Fatimą, Dievo duotas galimybes, kad duotume vaisių, kad būtume vieningi, kad pasaulis pažintų, jog esame Kristaus.




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising