Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Kultūra ir visuomenė  >  2013-11-15 15:34:04
A+ A- print this page



Sekmadienį minime Pasaulinę žuvusių keliuose atminimo dieną



Mūsų studijoje apie Pasaulinę žuvusių keliuose dieną pasakoja kun. Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas: RealAudioMP3

Garbė Jėzui Kristui. Iš tiesų kiekvieną trečiąjį lapkričio sekmadienio minima liūdna ir skaudi Žuvusių eismo įvykiuose diena: yra labai daug tiek įvykių, tiek žuvusių. Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos 2007 metų dokumentas leidžia suprasti problemos mąstą: jame cituojama statistika sako, kad 2000 metais keliuose žuvo 1 260 000, o sužeistų penkiskart daugiau. Didžioji dalis avarijų, 90 procentų įvyksta dėl žmogaus neatsargumo, dėlto, kad kažkas važiavo kalbėdamas telefonu, išgėręs, apkvaitęs kvaišalais, kažkas buvo pavargęs, neišsimiegojęs ir užsnūdo prie vairo, kažkas važiavo per greitai; kažkas norėjo sulaužyti taisykles, nes jam pasirodė, kad niekas nemato ir jis tai gali padaryti, tiesiog buvo neatsargus ir nebudrus kelyje, o pasekmės yra baisingos, žiaurios ir palieka didžiausius randus tiems žmonėms, kurie praranda savo artimuosius, praranda jaunus žmones, praranda tėvus, praranda vaikus.

Žūti pačiam yra viena, bet taip pat baisu kai išlikai gyvas, o visa šeima žuvo, ne dėl tavo klaidos, bet gal ir todėl, kad kažką ne taip padarei, buvai nebudrus. Tai baisus įvykis ir išgyvenimas. Tad Pasaulinėje žuvusių kelyje atminimo dienoje minime mirusiuosius, tai svarbu ir juos turime turėti savo širdyje. Kita vertus, minime ir tuos gedinčiuosius, kurie prarado savo artimuosius. Gyvenimas vyksta toliau, reikia kažkaip atrasti ramybę, susitaikinimą, negali nešioti to pykčio, kaltės jausmo, neapykantos. Ne todėl, kad darytum blogai kitam – nors darai, nes spinduliuoji tai, kuo esi gyvas – bet kad pats savęs nenaikintum, kaip vėžys iš vidaus. O tai nėra lengva pereiti iš negatyvios ir žudančios būsenos į tam tikrą atleidimo būsena, kuri, jokiu būdu, nereiškia užmerkti akis ar užmiršti. Tai yra problemos suvokimas ir priėmimas, įsisąmoninimas, paleidimas.

Koks yra gražiausias mirusiojo atminimas? Žinoma, Mišios, savaime suprantama, bet nei kiek ne mažiau svarbu mūsų brangių žuvusių atminimui prisidėti, kad būtų mažiau žūčių, kad būtume atsakingesni, sąmoningesni, kad mūsų visuomenė taptų brandesnė, kad augtų keliuose kultūra ir etika.

Policija šitų klausimų neišspręs. Policija yra bejėgė, jeigu mes patys sau nepadėsime. Panašiai kaip universitete: dėstytojas gali būti geriausias, bet jei žmogus nenori mokytis, jeigu pats sau nenori padėti, tai niekas nepadės.

Dažnai ieškom atpirkimo ožio: policija to nepadarė, kitas to nepadarė, tačiau bet reikėtų pradėt ieškot nuo savęs: o ką aš padariau, kad būtų gražiau, kad kelias būtų saugesnis, kultūringesnis?

Dokumentas paliečia ir kalba apie tam tikrus psichologinius iššūkius. Žmogui keliaut reiškia bendraut ir tai didelė dovana. Mes taip pažįstame kitą, kitas kultūras, nekalbant apie ekonominę naudą. Keliavimas yra gerai. Bet šiais laikais transportas pasiekė tokį lygį ir tokį masiškumą, kad kelia ir pavojų.

Žmogus, keliaudamas su galinga transporto priemone, susitapatina su ja. Jei jis užspaustas savo kabinete ir atsisėda prie vairo, staiga pajunta sparnus, tam tikrą laisvę ir galią, štai jis daro ką nori. Tai pagunda, o kelių taisyklės tampa tarsi laisvės suvaržymu. Žmogus atsipalaiduoja ir nebeįsisąmonina, kad kiekviena kelionė gali būti paskutinė pačiam ar artimui žmogui. Žinoma, nereikia kristi į paranoją. Tačiau reikia išsaugoti budrumą.

Dokumentas taip pat sako, kad neužtenka moralizuoti – tas ar anas blogas – bet prisidėti prie kelių kultūros. Yra trys punktai, trys etapai.

Pirmasis yra žinojimas: pažinimas tiek kelių taisyklių, tiek žmogaus, savęs psichologijos. Vairuodamas žmogus tampa jautresniu, pažeidžiamesniu. Tai žinodami avansu, galime užbėgti tam tikrom pagundom už akių. Atkreipkite dėmesį kiek žmonių, kurie šiaip yra ramūs, nesikeikia, už vairo tampa agresyvūs. Vairavimus mumyse išprovokuoja kai kuriuos giluminius instinktus, kurių paprastai neparodom. Kelias tampa karingumo vieta, kur reikia pastovėt už save. Vienas agresyviai važiuoja, taip įtvirtindamas savo laisvę, puikuodamasis savo automobiliu, dominuodamas, kitas bando gintis prieš agresiją, irgi pasidaro piktas, nepraleidžia. Visa tai išprovokuoja daug kvailų situacijų, kuriose galime labai sužeisti. Ir žinodami tai, psichologiškai pažindami tokią situaciją galime užbėgti įvykiams už akių, sustoti, nepratęsti rato, neprisidėti prie neigiamų pasekmių.

Antras punktas yra norėjimas kažką daryt saugiau. Trečias punktas yra įpročiai ir įgūdžiai; darydami išmokstam, įprantam važiuot saugiau, laikytis taisyklių, nekalbėt telefonu, negerti alkoholio. Svarbus ir pilietiškumas: ne tik patys taip elgiamės, bet ir kitus perspėjame, reaguojame. Ir tai nėra apskundimas, tai yra gyvybės saugojimas.

Žmonės sako: nieko nepadariau, nieko nenužudžiau, tačiau kai vairuojame techniškai netvarkingą automobilį, jau rizikuojame savo ir kito žmogaus žūtimi. Tam tikra prasme jau nusidedama įstatymui „Nežudyk“. Galime pasikeisti, susimąstyti. Atsiradus norui keistis atsiras ir įgūdžiai.

Skaudūs įvykiai gali sumažėti, jei visi mes sudėsime savo jėgas; ne tik policija ar valstybė, bet visos organizacijos. Migracijos ir keleivių sielovados tarybos dokumentas pažymi: tai nėra individuali vieno žmogaus pastanga, jos yra per maža. Tai vieša, bendra problema. Turime solidarizuotis.

Bažnyčia į tai turėtų pilnai įsijungti. Vyskupų konferencijos turėtų atrasti žmones ir būdus paskatinti per parapijas, per klebonus, per įvairias veiklas, per mokyklas ir darželius, kada įdedami patys pagrindai, kai žmogus pats imliausias, per universitetus: kad kažką realiai pakeist, o ne vien pamoralizuoti.

Dar kartą: gražiausias žuvusių paminėjimas yra kurti kultūringą, saugų, žmogišką eismą ir kultūrą, bendravimą, ugdyti teisingumo dorybę, padėti nukentėjusiems, praradusiems; padarius avariją nepabėgti, nepalikti, prisiimti atsakomybę. Tai bendražmogiški dalykai, bet nuo jų ir prasideda tikėjimas. Kristus, Žodis tapo kūnu, priėmė mūsų žmogiškumą ir tai yra susitikimo su Dievu vieta, tikinčiam ir netikinčiam.

Visus noriu pakviesti prisidėti prie šios dienos minėjimo lapkričio 17 dieną, uždegti žvakutę namuose, prisiminti artimus, pažįstamus žuvusius, solidarizuotis; parapijų klebonus paminėti žuvusiuosius visuotinėje Mišių maldoje; prašyti Dievo išminties kuriant saugesnius kelius. Galintys kviečiami sudalyvauti renginiuose Vilniuje (lapkričio 16 dieną, šv. Petro ir Povilo bažnyčioje), Kaune (lapkričio 17-ąją, Įgulos bažnyčioje), solidarizuotis kuriant saugesnę Lietuvą.

Brangus Vatikano radijo klausytojau, jei yra galimybė, kviečiu paminėti šią dieną savo širdyje, dėkoju už dėmesį, likime maldos vienybėje.




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising