Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-11-28 17:55:57
A+ A- print this page



Trisdešimt trečiasis eilinis sekmadienis



Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jis pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: 'Tai aš!' ir: 'Atėjo metas!' Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“.(Lk 21,5-19)

KELIAS PAS DIEVĄ, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Ateis dienos, kai iš viso, ką matome, neliks akmens ant akmens… Žemėje nėra nieko amžino, išskyrus žmogų. Neliks akmens ant akmens, tačiau žmogus išliks.

Šio sekmadienio Mišių Evangelija – tai tarsi kelionė siauru istorijos skardžiu. Vienoje pusėje žioji tamsi viską griaunančios prievartos bedugnė. Joje slypi karai, gamtos katastrofos, begalinės melagystės ir apgavystės. Kitoje pusėje, atrodytų, regime guodžiantį bei raminantį vaizdą, nusakytą trumpais Jėzaus žodžiais: „Nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris“. Prievarta, siekianti mus sunaikinti, ir gelbstintis švelnumas, o jų viduryje mes, besistengiantys aiškiai suvokti mums skirtą tikslą ir neperžengti skardžio ribos…

Žmogus visuomet bijosi nežinomybės. Kartais atrodo, kad geriau aiškiai žinoti apie tai, kas blogo įvyks, negu drebėti, leidžiant vaizduotei piešti vis baisesnius paveikslus. Tikriausiai, tokių jausmų apimti ir apaštalai kreipėsi į Jėzų, prašydami paaiškinti, kada įvyks visos tos baisybės, apie kurias prabilo Mokytojas.

„Viešpatie, kada visa tai įvyks?“- klausia jie Išganytoją, kuris, tačiau, neduoda aiškaus atsakymo. Taip yra todėl, kad klausimas „kada“ reiškia dabartį. Viskas jau vyksta dabar. Dabar mes regime pasaulio trapumą, nykstančią gamtą, išyrančius santykius, už-gęstančią meilę. Kiekvieną dieną pasaulis miršta, ir gimsta naujas pasaulis.

Vietoje atsakymo, kada įvyks nusakytos nelaimės, Jėzus paaiškina apaštalams, kaip reikia eiti per gyvenimą visa tai įvardindamas vienu vieninteliu žodžiu: ištvermė. Krikščionis nebėga nuo pasaulio nelaimių ir nedreba, žinodamas, kad jo gyvenime gali nutikti kas nors blogo. Tikintis ir pasitikintis Dievu žmogus nesišalina pasaulio ir jo žaizdų, bet stengiasi jas pagydyti. Jis stovi šalia šiandienos kryžių, ir tai nėra atsitiktinumas, o ištvermingas nusistatymas, nes mes esame kviečiami dalytis savo meile ir jausmais su tais, kurie kenčia, ir rūpintis jiems padėti. Viešpats aiškiai sako, kad ištverme mes išgelbėsime savo gyvybę. Tai ištvermė gyventi gerais darbais, nepalūžti tada, kai nesame įvertinami.

Kiekvieną kartą, kuomet žmogus parodo ištvermę gerame kelyje, kai iki galo rūpinasi įvykdyti savo planus, kai stengiasi užčiuopti gyvenimo esmę ir prasmę, jis artinasi prie Dievo, Jo visagalybės ir visa apimančios meilės suvokimo.

Akivaizdu, kad Jėzaus lūpose žodžiai „išgelbėti gyvybę“, reiškia, kad privalome rūpintis save išvaduoti nuo apgaulės ir prievartos. Šie dalykai griauna pasaulio tvarką ir neveltui Evangelijoje jie panaudojami apibūdinti piktajai dvasiai: melo tėvas ir žudikas nuo pat pradžios.

Iš tikrųjų šio sekmadienio Evangelijos ištrauka kalba ne apie pabaigą ir žlugimą, bet apie istorijos prasmę bei ją tvarkančias jėgas. Neveltui ji baigiama Jėzaus žodžiais: „Nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris“.

Aukščiau visų karų, neapykantos ir nelaimių, netgi aukščiau mirties mes regime besiartinantį mylintį Dievą. Jam nėra nesvarbu ir nereikšminga tai, kas atsitiks su tuo, kurį Jis myli, o tai reiškia, su kiekvienu iš mūsų. Dievas be galo rūpinasi net pačiais mažiausiais. Keista: netgi vienas galvos plaukas Viešpačiui yra svarbus. Argi gali šiame pasaulyje būti kas nors patikimesnio už Dievą, kuris gaišta laiką, skaičiuodamas mano gal-vos plaukus? Ar gali būti kas nors svarbesnio, kaip Jis, įsimylėjęs savo kūrinį – žmogų, visus jo rūpesčius, būtį ir slapčiausius troškimus?

Tai guodžia mus, tačiau drauge girdime netikėtus Viešpaties žodžius: „Jūsų visi nekęs dėl mano vardo“. Jėzaus mokinių pasaulis nekenčia ne todėl, kad jie darytų ką nors bloga, bet todėl, kad savo gyvenimu parodo pinigų ir valdžios apgaulingumą ir prieštarauja pasaulio logikai, kai deklaruojama meilė gyvenimui, tačiau iš tiesų einama į mirtį…

Kurio pasaulio mokiniai mes esame?




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising