Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-11-26 10:47:01
A+ A- print this page



Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas švenčiant Tikėjimo metų pabaigą



Jūsų Ekscelencijos, brangūs broliai Kunigai, brangios sesės Vienuolės, brangūs Broliai ir Sesės Kristuje! Šiandien švęsdami Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę matome evangelijoje Kristų ant kryžiaus. Tai vieta, nuo kurios Jis iš tikrųjų karaliauja, Jo tikrasis sostas, didžiosios meilės pergalės sostas. Jėzus girdi aplinkinių balsus. Seniūnai ir kareiviai tyčiodamiesi ragina, kad Jis pats išsigelbėtų. Iš tikrųjų tas pats kartojasi jau du tūkstančius metų, nes visuomenė mus vilioja ta pačia pagunda. Visuomenė mus ragina, kad patys išsigelbėtume, savo pastangomis išspręstume visas problemas. Per du tūkstančius metų ir ypač per paskutinį šimtmetį mokslas daug pažengė. Tačiau mokslo pažanga neišspręs visų mūsų problemų.

Turbūt galime žmogų, kuris bando pats išspręsti savo problemas, palyginti su skęstančiuoju, mėginančiu išsigelbėti. Dar geriau tiktų jį palyginti su skęstančiu žmogumi, kuris noriai mąsto apie gelbėjimo tarnybos svarbą, jos vaidmenį, bet nesutinka paimti jam ištiestos rankos, nes yra per daug užsiėmęs gelbėjimo tarnybos sistemos tobulinimu ir nemato, kad pats skęsta.

Į Jėzų taip pat kreipiasi šalia Jo ant kryžiaus kabantis nuteistasis, dar subtiliau Jį gundydamas: „Išgelbėk save ir mus!“ Čia jau kitas balsas, kuris sako, kad darydamas gera sau, galėsi ir kitiems padėti, bet esmė yra išgelbėti save.

Tik kitas nuteistasis ištaria žodžius: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. Gerasis nusikaltėlis užmezga su Jėzumi asmeninį santykį, kuris liudija apie to žmogaus tikėjimą. Šis žmogus sugeba pamatyti, kad Kristus ant kryžiaus iš tikrųjų turi karalystę. Gerasis nusikaltėlis prašo, kad Jėzus jį prisimintų. Jėzus jam atsako: „Šiandien su manimi būsi rojuje“. Jėzus atsako tais pačiais žodžiais, santykio terminais: „su manimi“. Amžinasis gyvenimas pirmiausia yra santykis su Jėzumi, į kurį kiekvienas esame pašaukti, ir šis santykis ypatingu būdu prasideda mūsų krikšto dieną, kai Jėzus apsigyvena mūsų širdyse ir prašo, kad mes Jį prisimintume, Jo neužmirštume, kad nuolat su Juo bendrautume.

Šiandien užbaigiame Tikėjimo metus. Per šiuos metus gilinomės į tikėjimo tiesas. Buvome raginami skaityti katekizmą, geriau pažinti Tikėjimo išpažinimą, mūsų tikėjimo simbolį. Jei Dievas kviečia mus į santykį, į asmeninį santykį, kodėl turėtume geriau pažinti tikėjimo tiesas? Atsakymą randame Tikėjimo išpažinimo pabaigoje, kur sakome, kad tikime amžinąjį gyvenimą. Mūsų būtis į tai nukreipta. Jono evangelijoje pats Jėzus mums atskleidžia, kas yra amžinasis gyvenimas: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“.

Tikėjimo tiesų mokomės tam, kad galėtume pažinti ir labiau pamilti Jėzų. Apie tiesos pažinimo ir meilės santykį popiežius Pranciškus rašė Tikėjimo metams skirtoje enciklikoje „Tikėjimo šviesa“. Turime įsigilinti į šią tiesos ir meilės sąsają, nes ji mums atskleidžia tikėjimo kelią. Popiežius Pranciškus rašo: „Šiuolaikiniam žmogui juk ir atrodo, kad meilės klausimas neturi nieko bendro su tiesa. Meilė šiandien laikoma patirtimi, susijusia su nepastoviais jausmais, o ne su tiesa.

Tačiau ar tai teisingas meilės apibūdinimas? Iš tikrųjų meilės negalima susiaurinti iki ateinančio ir praeinančio jausmo. Ji, tiesa, palyti mūsų jausmingumą, bet tik tam, kad atvertų mylimam žmogui ir per tai keliautų jo link, t. y. išeitų iš savo užsisklendusio „aš“ ir artintųsi prie kito siekdama megzti tvarų santykį. Meilė trokšta vienybės su mylimu žmogumi. Per tai paaiškėja, kokia prasme meilei reikia tiesos. Tik remdamasi tiesa meilė gali gyvuoti laiko tėkmėje ir likti nepajudinama, kad palaikytų bendrame kelyje. Neturėdama sąsajos su tiesa, meilė pavaldi jausmams ir neatlaiko laiko išbandymo. O tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa pakeliui į didų ir pilnatvišką gyvenimą. Be tiesos meilė negali suteikti tvirto ryšio, neįstengia „aš“ išvesti iš jo atskirties bei išlaisvinti iš trumpos akimirkos ir todėl negali statydinti gyvenimo bei būti vaisinga.

Meilei reikia tiesos, o tiesai – meilės. Meilės ir tiesos negalima vienos nuo kitos atsieti. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti konkretų žmogaus gyvenimą. Tiesa, kurios ieškome ir kuri mūsų žingsniams suteikia prasmę, mus pašviečia tada, kai esame palytimi meilės. Kas myli, tas suvokia, kad meilė yra tiesos patyrimas, ji pati atveria mūsų akis, jog vienybėje su mylimu žmogumi naujaip regėtume visą tikrovę“.

Tikėjimo metai buvo skirti tam, kad per tikėjimą išmoktume vis labiau mylėti, būti su Dievu. Ar šiais Tikėjimo metais mes labiau pamilome Jėzų? Ar skyrėme Jam daugiau dėmesio kasdieniame gyvenime? Ir, kaip popiežius mums primena, ar naujai regime gyvenimo tikrovę? Ar, geriau ją pažinę ir pamilę, tvirčiau įsitikinome, kad Jėzus Kristus tikrai yra įsikūnijęs Dievas, kad Jis mus atpirko, atleido mums nuodėmes, idant galėtume džiaugtis Juo amžinybėje? Jei ne, – tai apgaudinėjame save ir tikro santykio nėra.

Vis dėlto tikėjimo kelionė nesibaigia su Tikėjimo metų pabaiga. Esame skatinami toliau ugdyti šį santykį su Jėzumi. Būti su Jėzumi – tai gyventi gyvenimo Valdovo akivaizdoje, nuolat savęs klausti, koks mano ryšys su Jėzumi. Šis santykis, prasidėjęs per Krikštą, turi augti mano gyvenime, mano šeimoje ir mano visuomeninėje veikloje iki pat amžinybės. Pagaliau Tikėjimo metai kviečia mus į gilesnę maldą – išmokti būti, gyventi Dievo akivaizdoje, gyventi Jėzaus akivaizdoje. Šiais metais visose parapijose tikintieji buvo skatinami dažniau adoruoti Švč. Sakramentą. Tai būdas mokytis būti Jėzaus akivaizdoje, kad išėję iš bažnyčios galėtume likti Jo akivaizdoje kasdieniame gyvenime. Mes stengiamės geriau pažinti tikėjimo tiesas tam, kad labiau pamiltume Jėzų Kristų.

Po Tikėjimo metų mes, Lietuvos vyskupai, nutarėme paskelbti Šeimos metus. Šeima – tai vieta, kur sužinome apie Dievą, išmokstame būti kartu su kitais, pirmiausia su savo tėvais, kitais žmonėmis, bet, svarbiausia, būti kartu su Dievu. Tegu mūsų šeimos tampa namų bažnyčiomis, vieta, kur mes gyvename kartu Dievo akivaizdoje, kur mokomės gyventi bendrystėje vieni su kitais ir su Jėzumi.

Netrukus, užbaigdami Tikėjimo metus, įteiksime kiekvienos parapijos ir vienuolijos atstovui įrėmintą Tikėjimo išpažinimo kopiją. Ne tik Tikėjimo metams atminti. Tai priminimas, kad kiekvieną kartą, kai parapijose kartu kalbame Tikėjimo išpažinimą, turėtume atkurti teisingą santykį su Dievu ir vieni su kitais. Šie žodžiai, šios tiesos turi būti mūsų širdyse, kad nušviestų mūsų gyvenimą ir santykį su Jėzumi Kristumi. Tegu šių metų vaisiai iš tiesų pribręsta mūsų širdyse, kad per ateinančius metus ir per kiekvienus metus mes kasdien vis geriau išmoktume gyventi Jėzaus akivaizdoje ir kasdien vis labiau Jį pamiltume. Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras GRUŠAS




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising