Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-12-14 17:52:54
A+ A- print this page



Vienos arkivyskupas Christoph Schonborn. Esame vargšai, esame pažeminti. Drąsą praradusi Bažnyčia. Ką turime daryti?



Gruodžio 10 dieną Vienos arkivyskupas kardinolas Christoph Schonborn Milano katedroje, dalyvaudamas konferencijų cikle apie evangelizavimą miestuose, dabartinių pokyčių laikmečiu, pateikė atvirą ir skausmingą liudijimą apie ganytojo pastangas sekuliarizuotame mieste.

Pradėsiu nuo situacijos Vienos arkivyskupijoje, kurioje yra apie milijoną tikinčiųjų, - kalbėjo kardinolas Schonborn. - Katalikų skaičiaus mažėjimas Vienoje yra dramatiškas. Sudarome tik apie 40 procentų, netrukus nusmuksime iki 30. Dėl trijų motyvų: demografijos, kuri paliečia beveik visas konfesijas. Antra, dėl civilinio išėjimo iš Bažnyčios: tam pakanka apsilankyti pas valstybės pareigūną ir nebesi katalikas. Kai kas tai daro, nes nenori mokėti mokesčių. Kiti dėl to, kad jau ilgą laiką nedalyvauja Bažnyčios gyvenime. Kasmet taip prarandamas vienas procentas. Per dešimt metų prarasime dešimt procentų. Nesakau, kad tai visiškas tikėjimo išsižadėjimas, bet tai dramatiška. Trečia, žmonės atsisako religinės praktikos, taip pat ir dėl sunkių skandalų, kurie sužeidė tikinčiuosius. Mano pirmtakas Hans Hermann Groer turėjo palikti arkivyskupo postą dėl kaltinimų pedofilija. Tapome vargšais, pažemintais. Vargšai žmogiškai. Tai drąsą praradusi Bažnyčia.

Kaip išgyventi šią situaciją? Kaip iš jos išeiti? Manau, kad Viešpats veda mus keliu, kuriame prašo nelikti prie problemų, bet atsiminti tai, ką Dievas daro dėl mūsų.

Kalbant apie misiją, mus orientuoti gali keli Apaštalų Darbų momentai. Pirma, paskutinio skyriaus paskutinė eilutė, kuri pasakoja, jog Paulius, Romoje praleidęs dvejus metus, priimdavo visus, kurie pas jį ateidavo, „laisvai ir netrukdomas“ mokė apie Jėzų Kristų. Tai paradoksas: Paulius kalinys skelbia Dievo karalystę laisvai ir netrukdomas. Šis tekstas motyvuoja mūsų kelią.

Kitas epizodas yra iš 15 skyriaus, pasakojančio apie Jeruzalės susirinkimą, kuris sprendė didelę problemą dėl krikštytų pagonių apipjaustymo. Krikščionys ten neliko prie kritikos, tačiau klausėsi vienas kito patirties. Krikščionybė yra pasakojimų bendruomenė ir manau, kad turime išmokti vienas kitam pasakoti, ką Dievas daro mūsų gyvenime. Turime rašyti Apaštalų Darbų pratęsimą. Trečias epizodas: Pauliaus laivo nuskendimas prie Maltos krantų. Kai kas sakė, kad beprotystė šiuo pasakojimu vaizduoti Bažnyčią. Ir vis dėlto šis pasakojimas daug duoda. Pauliaus grupė viską prarado, bet visi išsigelbėjo, kaip jis buvo pažadėjęs. Salos žmonės buvo geranoriški jų atžvilgiu. Tokio gerumo esama ir mūsų, sekuliarizuotame pasaulyje. Turime būti pasiruošę prarasti viską, kad būtume praturtinti kitų.

Kardinolas Schonborn prisipažino, kad 2012 metų Vyskupų sinodas apie evangelizavimą jį pakankamai nuvylė. Jo broliai vyskupai ir kardinolai kalbėjo apie tai, ką daro, apie savo misiją, bet tai nebuvo evangelizacija siaurąja žodžio prasme. Evangelizavimas yra specialus džiaugsmas, susitikimas akis į akį. Maža iniciatyva Vienoje, kuri nepadaugins lankančių sekmadienio Mišias, bet kuri jau yra susitikimas: yra Dievo meilės laiškų dalijimas miesto stotyse vasario 14-ąją, per šv. Valentino dieną. Žmonės skuba į darbą, neturi laiko, nejauku juos užkalbinti, bet tai jau šis tas.

Kardinolas atsiminė vieną jam skaudų įvykį, nutikusį prieš trejus – ketverius metus. Grįžtant traukiniu į Vieną, kartu su juo vyko grupė aštuoniolikamečių, šiek tiek įkaušusių, pakeliui į Turkiją atšvęsti mokyklos baigimo. Jie atpažino jį, šiek tiek pasišaipė. O arkivyskupas skaitė brevijorių, norėjo būti paliktas ramybėje ir tik kartą nusišypsojo. Išlipęs iš traukinio, pasakojo ganytojas, jis pravirko ir sakė: „Viešpatie, kokį kvailą tarną atradai. Čia buvo dvidešimt jaunuolių, kurie baigė mokyklą, kurie atpažino mane, jų kardinolą. O aš neatsakiau nei vienu žodžiu...Niekad neužmiršiu šio pralaimėjimo, šios prarastos evangelizavimo progos“.

Tapome silpni, tapome mažuma, - sakė Vienos arkivyskupas. Tačiau mažuma nereiškia sekta. Yra penki evangelizacijos „taip“. Pirmasis „taip“ yra mūsų laikmečiui. Reikia atsisakyti praėjusio amžiaus nostalgijos, kai žmonės sekmadieniais pripildydavo bažnyčias, kai buvo tiek gyvybės kupinų kalbėtojų. Dievas myli dabartinį pasaulį, tad ir mes turime jį mylėti. Antrasis „taip“ yra gražioms laidotuvėms: reikia leisti numirti daugeliui dalykų, kurie mums brangūs. Izraelio tautos tremties istorija yra šiurpą kelianti mokykla mums. Trečias „taip“ yra visų pakrikštytųjų kunigystei. Ne vien kunigai, visi tikri krikščionys turi liudyti. Ketvirtas „taip“ yra Bažnyčiai, kuri išmoksta būti diaspora, kuri išmoksta būti mažuma. Mažuma, bet taip pat savo tikėjimo atstovu kitiems sekuliarizuoto miesto gyventojams. Penktas „taip“ yra mūsų vaidmeniui visuomenėje, buvimui druska, kuri, kad ir nedidelis kiekis, paskanina visą valgį. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising