Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-12-14 11:22:09
A+ A- print this page



TREČIASIS ADVENTO SEKMADIENIS



Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. (Mt 11,2-11)

DIEVO ŽENKLAS, Mons. Adolfas Grušas

Jau įpusėjome mūsų neilgą pasirengimo kelionę Kalėdų linkui. Visąlaik esame kviečiami kiek atsitraukti nuo kasdienybės sūkurio ir, kaip Marija, įsiklausyti į širdies tylą, kad joje išgirstume daugybę pranašų, rodančių mums kelią pas Kristų.

Tuo tarpu kalėdinės linksmybės vis labiau įsisiautėja… Mūsų miestai puošiasi lemputėmis, parduotuvių vitrinas užpildo viliojančios (ir dažnai neįkandamos) dovanos, o ėdžiose gulintis Kūdikėlis atrodo jau beveik užmirštas, pasiduodant vartojimo įkarščiui.

Šiaipjau per Adventą mes prisimename prieš du tūkstančius metų įvykusį Jėzaus atėjimą į pasaulį. Tai nenuginčijamas faktas, tačiau niekaip neapleidžia nuojauta, kad per tuos du tūkstantmečius praktiškai niekas nepasikeitė. Į pasaulį atėjo Dievas, ir kas iš to? Stiprieji ir toliau demonstruoja valdžią, viršų (kartais net ir Bažnyčioje) ima egoizmas, aplinkui matome daugybę vargo, ir kalbos apie šviesią žmonijos ateitį dažnai skamba kaip pašaipa…

Jonas Krikštytojas, kurį sutinkame šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, yra visai kitoks, negu kad buvo pasakojama prieš savaitę. Dabar jis jau kalėjime ir laukia nuosprendžio, nes tokią situaciją nulėmė aklas isteriškos moters pyktis ir karaliaus – statytinio silpnumas. Jonas Krikštytojas jaučia nerimą, nes visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad, garsiai šaukdamas ir įspėdamas nusidėjėlius, parengtų kelią Mesijui, pats Jėzų, kaip Mesiją, atpažino atėjusių krikštytis minioje, parodė visiems, stebėdamasis, kad pasaulio Gelbėtojas yra toks nusižeminęs. Tuo tarpu dabar jo širdyje vyrauja sąmyšis…

Joną Krikštytoją pasiekė gandai, kad Mesijas neina jo keliu, garsiai neragina žmonių atsiversti, o veikiau elgiasi, kaip eilinė vidutinybė. Jonas Krikštytojas grasino atgailaujantiems Dievo bausmėmis, neužgesinama ugnimi, tuo tarpu Jėzus visiems besąlygiškai atleidžia nuodėmes, negrasina ir nekeršija. Jis, tiesa, kalba apie ugnį, tačiau sako, kad ji turi liepsnoti iš meilės, o ne iš baimės.

Tai visiškai kitoks Mesijas, negu kad jį galėjo įsivaizduoti Jonas, visa Izraelio tauta. Jis pernelyg skirtingas… Jis ne toks, kaip Dievas, kokio norėtų visi „teisieji“…

Dievas mus visuomet nustebina, nes skiriasi nuo mūsų susikurto Jo įvaizdžio. Žmonės, kurie, kaip Jonas, savo tikėjimą išgyvena radikaliai, visuomet rizikuoja susikurti į save panašaus Dievo įvaizdį. Mes, kaip ir Jonas, gal norėtume akivaizdaus Dievo atėjimo, kurtinančio įsiveržimo į istoriją, gausios angelų palydos… Tuo tarpu Jėzus mums rodo kitokį Dievo veidą, kupiną švelnumo ir jautrumo žmogui. Gal kaip tik tai mums ir nėra aišku. Mes, kaip ir Jonas, esame pripratę pasaulį dalyti į geruosius ir bloguosius ir laikomės nuomonės, kad gerieji (jų tarpe esame ir mes) turi būti išgelbėti, o blogieji – nubausti, kad bent tokiu būdu būtų atstatyta pusiausvyra pasaulyje, kuriame laimi sukčiai, o kenčia teisingieji.

Jėzus stebina mus, nes parodo, kad Dievas pasaulį dalija į tuos, kurie myli, bando mylėti ar bent jau leidžiasi mylimi, ir į tuos, kurie atmeta meilę. Meilė Dievo akyse yra neišsemiama galimybė, vienintelis dalykas, kuris mus jungia tarpusavyje. Mus gali išgelbėti ne rezultatai ir pastangos, ne geri darbai, bet troškimas mylėti. Šis nusiteikimas apima ir visa kita: gerus darbus, pastangas ir begalinį troškimą savo silpnume pakilti prie Dievo.

Be abejo, Jėzus negalėjo duoti aiškaus atsakymo Jono pasiuntiniams. Tikėjimas niekuomet nėra akivaizdus, Dievo neįmanoma paaiškinti, naudojantis mokslinėmis formulėmis, niekas nesugebės pateikti visiems priimtino tikėjimo išaiškinimo, jau nekalbant apie tuos skeptikus, kurie, rentgeno nuotraukose niekaip nepajėgia įžvelgti žmogaus sielos.

Mums yra duoti tik visumos neapimantys nurodymai. Iš tiesų ne Dievas privalo ką nors įrodinėti, bet mes turime pasikeisti ir Jį priimti. Todėl ir atsakydamas Jonui Jėzus išvardija Izaijo pranašautus Mesijo darbus, tik pasakydamas: „Apsidairyk aplinkui ir pamatysi“.

Mums irgi derėtų, rengiantis Kalėdoms, apsidairyti aplink ir pamatyti Dievo buvimo ženklus: draugus, kurie savo gyvenimo kelyje sutiko Dievą, nusivylusius, kurie pajėgė atversti savo širdį, skausmo prislėgtuosius, kurie rado savyje jėgų atleisti, pavydo ar godumo apakintus brolius, kurie tapo džiaugsmo ir gėrio šaltiniu savo artimiesiems…

Iki Kalėdų liko pora savaičių. Pora savaičių pažiūrėti į pasaulį kiek kitaip, praskleidus savo asmeninę nusivylimo ir nevilties uždangą, pasistengti tapti vilties ženklu kitiems. Pora savaičių, kad nepažįstantiems Dievo savo buvimu pasakytume, kad Dievas yra ir kad Jis yra meilė, kad patys pa-sakytume Dievui: „Žiūrėk, Viešpatie, aš pasikeičiau!“…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising