Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-12-25 10:45:40
A+ A- print this page



Lietuvos Ganytojų kalėdiniai sveikinimai



Kauno arkivyskupijos ganytojų laiškas

Kalėdos – vilties ir meilės triumfas “ Brangieji, sveiki sulaukę šventų Kalėdų! Sveikiname Jus ir Jūsų šeimas šios brangios mūsų tikėjimo šventės proga, kai Išganytojas tapo žmogumi, kad mes būtume pakviesti atsiversti ir patikėti savo gyvenimus Dangiškajam Tėvui.

Advento dienomis ruošiamės šventų Kalėdų iškilmei, stengėmės įsijausti į tą laiką, kai žmonija, besižvalgydama į istorinius įvykius, su ilgesiu laukė Dangaus ir žemės Kūrėjo apsilankymo. Žmonija, religijos ir kultūros, pažymėtos šiuo Dievo ilgesio ženklu, ieškojo būdų susitikti su savo Viešpačiu. Tų būdų ieškojo ir Dievas. Nors Įsikūnijimas buvo iš anksto nuspręstas dar prieš pasaulio sukūrimą, vis dėlto Dievas turėjo ieškoti žmogaus – Mozės, kad jis suburtų Dievo tautą, kad ši tauta suprastų esanti kalbinama Dievo pranašų lūpomis ir kad toje tautoje atsirastų žmogus – Marija, ištarsianti Taip slėpiningam, tiesiog žmogaus vaizduotę pranokstančiam įvykiui. Ir štai atėjus laiko pilnatvei, kaip Evangelija pagal Joną sako, „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir padovanojo jai savo apsilankymo šventę. Įvyko tai, ko buvo taip ilgai laukta. Dievas praskleidė savo paslapties šydą ir tapo vienas iš mūsų, taip neatsiejamai susijungęs su žmogumi. Dievas žengė prie žmogaus atsiduodamas į jo rankas kaip Kūdikis.

Kalėdos yra žmogaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu šventė. Žmonija padovanojo Dievui Mergelę Mariją ir jos nuolankų atsidavimą. Marija tapo Dievo meilės bendradarbė, nes labai pasitikėjo slėpiningu Dangaus Kūrėjo veikimu. Ji patikėjo, kas angelo jai buvo apreikšta. Juozapas, Marijos sužadėtinis, taip pat parodė, ką reiškia pasitikėti Dievu. Jo gyvenimas buvo išbandytas neįveikiamu protui slėpiniu – gimimu iš Šventosios Dvasios. Jam tebuvo paaiškinta, kaip tai įvyks ir ką sako Raštai, tačiau priimti šį žodį turėjo pats, apsispręsti už Dievo paslaptį, pasitikėti net ir nesuprasdamas. Juozapas yra lyg apgraibomis į nežinomą žemę išėjęs Abraomas. Dievo pažadas tik vėliau taps aiškus. Šventoji Šeima mums yra tikėjimo vartai, per kuriuos esame drąsinami žengti, ugdydamiesi pasitikėjimo Dievu mokykloje.

Kalėdos yra žmonijos vilčių išsipildymo šventė. Tai yra širdies įvykis ir nebūtinai tai, ką matome savo aplinkoje. Šiandienės žinios neretai nori pabrėžti, kad mūsų tikrovė yra „ašarų pakalnė“ ir kad joje skambanti angelų giesmė yra atsitiktinė, tarsi nepriklausanti žemei. Tikintis žmogus turi lavinti savo klausą, kad išgirstų šią viltingą, Kalėdų naktį skambėjusią dangaus kareivijos giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Krikščionys turi būti kaip kokie išlavėję sportininkai, turintys dvasinių ir fizinių jėgų nešti visuomenėje viltį. Viltis yra užduotis. Jai reikia ištvermės. Jos vaisiai žmogaus gyvenime – tai džiaugsmas, kuris yra asmens dvasinės sveikatos atspindys. Kalėdos yra vilties triumfas, liudijantis, kad pasaulis – tai ne absurdo teatro vieta, bet planeta, kurioje įsikūnijo Meilė.

Kalėdos yra Dievo meilės žmogui šventė, nes jis pats nužengė į mūsų padangtę, tapdamas žmogumi. Tačiau ar tai tik praeitis? Ir dabar Kalėdos vyksta širdyje žmogaus, kuris stengiasi savo gyvenimu įkūnyti meilę. Kokia brangiausia mūsų dovana Dievui per Kalėdas? Tai švelni, kantri, drąsi ir jautri širdis tiems, kuriuos stengiamės ir privalome mylėti. Krikščionis yra tas, kuris neša Kristaus įsikūnijimą istorijoje. Krikščionis ne tik švenčia praeities įvykį, nutikusį prieš 2000 metų, bet stengiasi toliau tęsti meilės įsikūnijimą, tapdamas panašus į Kristų ir gyvendamas taip, kaip Jis gyveno ir kaip Jis mylėjo.

Kristus atskleidė save kaip Meilės Dievą. Kalėdų liturgijoje pasigirsta džiaugsmingas, nuostabos kupinas suvokimas: Dievas yra Emanuelis, tai reiškia – Dievas su mumis. Šis vardas tampa dar labiau suprantamas, kai Jėzus uždeda rankas ant ligonių ir tie pasveiksta, kai Jis guodžia vargdienius Dangaus karalystės viltimi, kai laužo duoną ir kalba laiminimo maldą sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Per Kalėdas mums atskleidžiama, jog ir mes galime būti tos beribės meilės dalimi. Kalėdos primena malonę, jog kiekvienas esame pakviestas dalyvauti dieviškosios meilės iniciatyvoje. Dievas yra meilė, panorusi mums atsiduoti, kad mes atsiduotume Jam, tikrajam žmogaus meilės ilgesio Išpildytojui.

Kalėdos yra šeimos šventė. Išganytojas ateina į šeimos aplinką, paliudydamas, kokia ji yra svarbi, priglausdama Dangaus dovaną – kūdikį. Kokia svarbi buvo ta aplinka išsaugoti vaikelį Jėzų pavojų akivaizdoje. Evangelija pagal Matą primena įvykius, kai „atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą“ (Mt 2, 3), o tai reiškia šeimos pastangomis išsaugotą gyvybę. Šeimos metai Lietuvoje ypač teprimena mums Šventosios Šeimos tikėjimo, vilties ir meilės pavyzdį. Jo dėka pasaulis išvydo Viešpatį, kuris padovanojo jam naują viltį ir suteikė progą pažinti, patirti ir įsijausti į mus pamilusį Dievą. Te mūsų šeimos būna šios meilės židiniai, drąsiai kviesdamos į gyvenimą naują gyvybę, švelniai dovanodamos santuokinę meilę vienas kitam bei atsidavimą Kalėdose apsireiškusiam Dievui.

+ Sigitas TAMKEVIČIUS, Kauno arkivyskupas metropolitas
+Vyskupas Kęstutis KĖVALAS, Kauno arkivyskupijos augziliaras


Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo kalėdinis laiškas

Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, Tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto. Išm 18, 14–15

Brangūs tikintieji, per Adventą išgyvenome laukimo laikotarpį. Sulaukę šv. Kalėdų, dar kartą mintimis aplankykime vieną šeimą. Šioje šeimoje – darbininkas tėvas, savo rankomis uždirbantis duonai, jauna mama ir kūdikis. Regis, niekuo neišsiskirianti šeima, tačiau joje išsiskleidė neapsakoma Dievo meilė žmonijai. Būtų per drąsu teigti, kad ši šeima nepatyrė nerimo dėl ateities, nebuvo nesutarimų, netikėtų ir nelabai malonių įvykių. Per drąsu sakyti, kad ši šeima buvo gerai aprūpinta ir visko turėjo sočiai. Ir šiandien mūsų aplinkoje daug tokių šeimų, kurios patiria sudėtingų gyvenimo išbandymų.

Šiandienėje visuomenėje dažnai pirmenybę teikiame asmeniniams poreikiams ir teisėms, bet ne šeimai. Žmogiški santykiai ima irti, vos tik susiduriama su problemomis. Visur persismelkęs laikinumas diktuoja problemų sprendimo būdą – išeiti, palikti sunkumus. Net ir Juozapas svarstė galimybę atleisti Mariją. Tačiau nepasirinko šios jam lengviausios išeities. Juozapas, skyręs laiko svarstymams ir išgirdęs Dievo balsą, apsisprendė priimti Jėzų ir auginti kaip savo sūnų. Kiek motinų ir tėvų apsisprendžia laukti pradėto kūdikio, net ir jausdami nerimą dėl ateities? Kiek šeimų šiandien yra atviros gyvybės dovanai? Kiekvienas kūdikis į pasaulį ateina Kalėdų nakties Kristaus veidu.

Tegul Kristus gimsta mūsų bendrystėje su kitu. Šiandien taip reikia dėmesingumo, supratimo ir atleidimo mūsų šeimose ir visuomenėje. Skirtingos pažiūros, nevienoda materialinė, socialinė padėtis ir koncentravimasis į savąjį „aš“ silpnina šeimos ryšius, veda į susvetimėjimą ir vienatvę. Šeimose tiek daug sužeistų žmonių: ligotų, vienišų, nesuprastų. Vis labiau izoliuojama vyresnioji karta, kuri yra istorijos sergėtoja. Tegul ir tie, kurie gyvena šalia, mums nematomą gyvenimą, tampa artimi. Su dėmesingumu ir supratimu pamatykime greta esantįjį ir kurkime su juo bendrystę. Padėkime vieni kitiems oriai pakelti sunkumus, nes kitame atpažįstame Dievo Veidą.

Ką tik prasidėjusius liturginius metus vyskupai pakvietė paskirti šeimos temai. Šeima – tai tikėjimo vartai. Kaip Jėzus gimė Juozapo ir Marijos šeimoje, pakvieskime Kristų gimti ir mūsų šeimose. Tegul mūsų šeimos vėl tampa „namų Bažnyčia“ – ta vieta, kurioje pirmiausia pažįstamas Dievas, išmokstama maldos, patiriama pilnatvė ir pasitikėjimo džiaugsmas. Šeimoje išmokstame būti Bažnyčia.

Popiežius Pranciškus yra sakęs: „Brangios šeimos, jūs puikiai žinote: vien tik daiktai ar palankiai susiklostančios aplinkybės neteikia tikro džiaugsmo, kurio ragaujate šeimoje. Tikrą džiaugsmą teikia darna tarp žmonių, kurią visi jaučia širdyje ir dėl kurios gera būti kartu, vieniems kitus palaikyti gyvenimo kelyje. Tačiau šio gilaus džiaugsmo pagrindas yra Dievo buvimas šeimoje, Jo priimanti, gailestinga, visus gerbianti meilė.“

Prie šventinio stalo dalydamiesi duona pakvieskime Dievą ateiti į mūsų šeimas ir gydyti jų žaizdas. Kviečiu kiekvieną šeimą pradėti drauge melstis. Tai gali pasirodyti sunku, bet svarbu pradėti, pakviesti Dievą į savo namus malda „Tėve mūsų“. Brangios šeimos, gyvenkite tikėjimo džiaugsmu ir jį liudykite.

Kartu su popiežiumi Pranciškumi kviečiu – nepasiduokite nusivylimui! Neleiskite niekam iš jūsų pavogti džiaugsmo! Kūdikiu gimęs Jėzus Kristus tepripildo mūsų širdis savo džiaugsmo, teatnaujina mūsų ryšį su Juo ir sutvirtina bendrystę vienų su kitais!

+ Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas


Kaišiadorių vyskupo žodis Kalėdų proga

Brangūs broliai seserys! Kalėdas švenčiame su vidiniu džiaugsmu, kuris kyla iš meilės žinios, nužengusios iš Dangaus. Kalėdoms labai svarbi tyla. Aplink Kalėdas dažnai būna daug triukšmo. Ne tik išorinio, bet ir vidinio: minčių, širdies sumaišties, vienas kitam prieštaraujančių troškimų, tuščių kalbų, televizijų šou, labdaros akcijų, reklamos, nuolaidų prekėms, raginimų aukoti vargstantiems, pseudo vertybių ir pseudo kalėdų.

Norėdami išgirsti Kalėdas turime jų ieškoti tyloje. Turime ieškoti ne tik vidinės tylos, ne tik išorinės.
Kalėdos yra Žodžio šventė. Žodžio, kuris kalba apie Dievą ir yra pats Dievas. Todėl reikalinga tyla. Neįmanoma jį išgirsti, jeigu aplinkui bus triukšmas. Ypač reikalinga tyla meilei. Du jauni vienas kitą mylintys žmonės vienas kitam prisipažįsta meilėje tyloje.

Per Kalėdas mes turime ne ką kitą, kaip Dievo meilę atneštą žmogui. Jei per Kalėdas Dievo meilės nepatirtume, jos būtų tik triukšminga metų pabaigos šventė. Dievas ateina ir skiria mums savo meilę, patį save. Tad prisiartinkime prie Evangelijos teksto, kad išgirstume mums apsireiškiančią Kalėdų Žodžio žinią.

Pasižiūrėkime, ką sako Dievas. Įdomu tai, kad jo žodis, jo meilė žmogui, jo meilės apsireiškimas žmogui nebus žodinis, kadangi tik gimęs vaikelis nekalba. Savo meilę jis išreikš buvimu, veiksmais, įvykiais, savo gyvenimu, buvimo su mumis būdu, kuriuo apreiškia savo meilę. Vėliau, į šitą jo meilę mes turėsime atsakyti "taip" arba "ne". Į meilę kitokio atsakymo negali būti. Tik "taip" arba "ne".

Ar neatrodo, jog Dievas yra pametęs galvą, kad pamilsta šitą žmoniją. Šitokią žmoniją. Bet Dievas visada taip elgėsi. Visas Senasis Testamentas liudija šitokią Dievo meilę. Jis išsirenka ir pamilsta Izraelio tautą ne dėl kokio išskirtinumo ar ypatingų savybių. Jis išsirenka ir pamilsta paskutiniuosius ir silpnuosius.

Evangelijos tekste, pasakojančiame Jėzaus gimimą, sutinkame penkis personažus.

Cezaris Augustas, Romos imperatorius, liepiantis surašyti visus valstybės gyventojus. Tai pirmasis ir pats svarbiausias personažas, didžiausias, reikšmingiausias asmuo.

Paskui Kvirinas, visų ano meto Artimųjų Rytų valdytojas, įsikūręs Sirijos Antijochijoje, kuriam imperatoriaus pavesta vykdyti gyventojų surašymą.

Paskui seka Juozapas. Kilęs iš kilmingos karališkos Dovydo giminės. Tačiau tuo metu, romėnų užkariautame krašte jo kilmė nieko nereiškė.

Po to Marija, Juozapo sužadėtinė. Visai nekilminga, atokaus Galilėjos provincijos kaimo mergaitė. Jos tėvai neturėjo jokios reikšmingos padėties visuomenėje.

Paskutinis ir mažiausiai čia ką reiškiantis, tai gimęs vaikelis. Be to jis gimsta kelionės metu. Taigi, ne laiku. Neesant vietos užeigoje, Marija pagimdo tiesiog tvarte ir paguldo pašarams skirtose ėdžiose.

Taip viskas atrodo žvelgiant pasaulio žvilgsniu. Tokia pasaulio vertybių skalė. Tokia logika. Tokia pasaulio tiesa.

Koks Dievo žodis, koks Dievo veiksmas, koks Dievo elgesys į šiuos žemyn vedančius žmogaus supratimo, požiūrio ir vertinimo laiptus? Jis netikėtas, dieviškas, kalėdinis. Dievas apverčia šiuos žemyn vedančius laiptus aukštyn kojom. Tai kartu yra pirmasis Dievo meilės žodis mums. Dievas per šį vaikelį mums sako: "Aš tave taip myliu, kad dėl tavęs esu pasiryžęs būti paskutiniu, kad tik galėčiau būti su tavimi." Jėzus pasirenka pačią žemiausią žmogaus būklę, kad neliktų tokios būklės, kurioje žmogus negalėtų sutikti Dievo. Žemiau nėra kur. Įsivaizduokime kokį nors pasakos princą, kuris sutikęs vergę mergaitę sakytų: "Aš tave taip myliu, kad esu pasiryžęs tapti vergu, kad tik galėčiau būti su tavimi..." Kad Dievas pasakytų žmogui kaip jį myli, atėjo ir susilygino su žmogumi. Priėmė žmogaus prigimtį, gimė žmogumi.

Dideli žmonės kartais mėgsta lyginti save su kitais... Ir Dievas atėjo susilyginti. Save sulygindamas su paskutiniais jis panaikino žmogui atstumą iki savęs! Šitoks elgesys apverčia aukštyn kojom visų laikų įsivaizdavimą apie Dievą: vietoje galingo, visagalio, griežto įstatymų leidėjo, suvereno, iškilmingai sėdinčio dangiškame soste, - silpnas, mažas kūdikėlis, labiausiai reikalingas mamos pieno, šilumos, kitų pasirūpinimo, minkšto ėdžių šieno... Tai visai kitoks didingumas, kokį mes įsivaizduojame. Tai Dievo didingumas. Tai meilės didingumas. Tai vienintelė didybė kuri Dievui rūpi. Visas kitas didybes Dievui, o kartu ir žmonėms sukuriame ir skiriame mes patys. Dievas jas atmeta. Dievo didybė ir visagalybė visų pirma yra meilės didybė ir visagalybė! Žmogaus didybė yra meilės didybė! Ir tai tik Dievo meilės mums pareiškimo pradžia... Pradžia jo menkumo apsireiškimo, kadangi meilė jį ves dar žemyn...

Antrasis žodis, kurį mums skelbia Kalėdos: Jis atėjo pakeisti pasaulį. Kartu su mumis. Pakeisti nauju būdu.

Taip vadinamu, sveiku žmonių supratimu, jei Dievas norėjo pakeisti pasaulį, turėjo gimti imperatoriaus Augusto sūnumi, Romoje. Reikėjo turėti galią leisti įstatymus, puikiai veikiančią ekonomiką, gerai tvarkomus finansus, stiprią kariuomenę ir taip pasaulyje įvesti naują tvarką. Kiek kartų istorijoje žmogus tai bandė daryti!?

Tačiau Dievas panorėjo gimti atokaus Nazareto niekam nežinomoje šeimoje. Iš čia seka antras Dievo meilės žodis. Dievo vertybės nėra šio pasaulio vertybės. Dievo didingumas nėra žmonių didingumas. Jis myli žmogų ir todėl žmogaus nepribloškia, negąsdina savo didybe, savo turtingumu, gavo galia, savo jėga. Jis prisistato tokiu būdu, kad joks žmogus jo negalėtų bijoti. Dievas nenori bauginti nė vieno žmogaus. Jis nori, kad žmogus į jo meilę atsakytų "taip", kadangi žino, jog žmogus be Dievo negali būti pilnai laimingas.

Tačiau Dievas nenori, kad mes per jėgą jam atsakytume "taip". Nenori, kad atsakytume iš įpročio, ar, mūsų supratimu, bijodami Dievo bausmės. Toks požiūris reikštų iškreipto santykio su Dievu supratimą. Jis nori, kad mūsų atsakymas "taip" plauktų iš meilės, iš gilaus supratimo, kad tik jis gali mus padaryti pilnai laimingus. Todėl ir gimė taip. Vaikelio, taip gimusio Betliejuje niekas negali bijoti. Ir niekas neturi bijoti. Kai šis vaikelis užaugs, jis nepasidarys kitoks, jis nepasidarys blogas, griežtas, išdidus, neprieinamas. Jo santykis su žmogumi nepasikeis. Dievas visuomet bus toks.

Ir štai priartėjome prie trečio Dievo meilės žodžio apsireiškimo. Žodį mums gimęs vaikelis dar negali pasakyti. Toks mažas, kad net to negali... Už jį mums pasako kažkas kitas. Tai padaro angelai.

"Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą". Šį Dievo meilės apsireiškimą išgirsta piemenys. Mesopotamijos antikinėje literatūroje piemenys tiesiog buvo vadinami stepių menkystomis. Šumerai sakydavo, kad jie tik turi žmogaus pavidalą, bet jų balsas kaip užeigos šuns lojimas. Hetitai juos vadino kalnų valkatomis, vagišiais, nepasotinamais skėriais. Lietuvių literatūra taip pat atitinkamai atspindi šeimininkų požiūrį į piemenis. "Ei, tu, piemenie! Taip pat ir Izraelyje piemenys neturėjo gero vardo. Jie buvo laikomi nešvariais. Kadangi gyveno laukinį gyvenimą, nepažinojo Toros ir jos nesilaikė. Fariziejai, kadangi piemenų gyvenimu nesidomėjo, tai jų ir nepažinojo. Laikė tiesiog vagimis, nusidėjėliais, tolimais nuo Dievo, panašiai kaip raupsuotuosius, muitininkus ir prostitutes. Todėl piemenys gerai žinojo kas jų laukia, kai ateis Mesijas: visi nusidėjėliai bus sunaikinti. Tad piemenys visai nelaukė Mesijo. Kai juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa, Evangelijos tekstas sako: jie labai išsigando. Turbūt pamanė, kad dabar jau viskas...

Bet angelas jiems tarė: "Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas."

Tai trečias Dievo meilės žodis, pasakytas Kalėdų tyloje labiausiai nuvertintiems žmonėms. Šitie paskutiniais laikomi piemenys yra pirmieji gavę šią Dievo meilės žinią ir pajautę Dievo širdį.

"Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: 'Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms' ".

Dievas be jokių žmogaus nuopelnų yra maloningas. Jo gerumas skirtas visiems. Dievas myli visus, bet pirmiausiai tuos, kuriems jo meilės labiausiai reikia. Kalėdos yra Dievo meilės Žodis mums. Kaip ir kiekvienas meilės žodis reikalauja atsiliepimo: arba "taip", arba "ne". Tačiau labai sunku atsakyti "ne" tokiam Dievui.

Visiems, brangieji, prasmingų šv. Kalėdų!

Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas


Panevėžio vyskupo kalėdinis laiškas

„Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“ (Lk 2, 10–11).

Mieli tikintieji, ši angelo paskelbta žinia skamba ir mums, vėl švenčiantiems Kristaus gimimo šventę – Kalėdas. Tarp daugeliu mus pasiekiančių naujienų ji yra ne tik džiugiausia, bet ir svarbiausia, nes primena, priartina negęstančią Dievo meilę žmogui. Dievo Sūnus gimė tarp mūsų, Dievas yra arti. Ši žinia skirta jauniems, kurie nekantriai laukė Kalėdų šventės, ji prakalbina vyresniuosius, uoliai statančius savo gyvenimo rūmą, ją kviečiami išgirsti ir tie, kurių širdis liūdna dėl nesėkmių ar vienišumo.

Besibaigiantys metai buvo ypatingi: minėjome ir šventėme Tikėjimo metus, kuriuos skelbdamas popiežius Benediktas XVI kvietė priartėti prie Dievo, iš naujo sutikti Jėzų –artimą, koks gali būti artimas ant šieno paguldytas Kūdikis ir pasiaukojusį dėl mūsų, parodžiusį savo meilę ant kryžiaus iki galo (plg. Jn 13, 1).

Popiežius Pranciškus nuo pat savo išrinkimo nepavargsta priminti Dievo gailestingumo ir liudyti tikėjimo džiaugsmo. Juk Betliejuje gimęs Jėzus atėjo ieškoti, gydyti, atleisti, išgelbėti. Dievas atidaro vartus ir niekada jų neužveria. Apie save Jėzus sakė: „Mokykitės iš manęs nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Iš jo norime išmokti atidumo ir palankumo vienas kitam. Iš jo mokomės statydinti artimą ir jautrią Bažnyčią, tikinčiųjų bendruomenę, kurioje visiems yra vietos, kurioje nutolę gali grįžti pas Tėvą.

Jau pradėjome Šeimos metus, kurie skatins iš naujo pamatyti, pastebėti ir įvertinti, kokia laimę ir džiaugsmą tėvams, vaikams, seneliams teikia šeima ir kaip svarbu stiprinti santuokos ryšį. Šiems metams parinktas šūkis „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ geriausiai parodo Bažnyčios siekį: padėti šeimoms būti džiaugsmo ir tikėjimo židiniais. Būtų labai gera, kad šeimos neliktų vienos su joms iškylančiais klausimais. Ten, kur jos buriasi, reguliariai susitinka, dalinasi savo patirtimi, kartu meldžiasi, kartojasi susitikimo džiaugsmas, panašiai kaip Mergelei Marijai atskubėjus pas kūdikio laukiančią savo giminaitę Elžbietą.

Kristaus gimimas iškalbingiausiai liudija viltį: juk Betliejaus nakties tamsa neužgožė žvaigždės švytėjimo, atvedusio Išminčius pas gimusį Kūdikį; nesvetinga olos aplinka nesutrukdė ateiti į pasaulį Mergelės Marijos Sūnui; Erodo žiaurumas nesunaikino Dievo užmojo padėti žmogui. Tai ženklai, kurie ir šiandien yra iškalbūs. Juk ne taip retai patiriame savotišką tamsą ir abejingumą Evangelijai; pasaulyje pasireiškiantys bandymai konstruoti žmogų jo paties išmanymu ir rankomis kelia realią grėsmę visuomenei; pats žmogus kartais nebevertina savęs ir savo gyvenimo, likęs vienišas nebesugeba pakelti slegiančių nesėkmių.

Kalėdos gali atgaivinti viltį ir pasitikėjimą. Tiesa, jos kviečia pasidžiaugti ne ryškiai spindinčia saule, o ramia žvaigžde; ne gausių minių pripažinimu Išganytojui, o kelių piemenų ir Rytų išminčių pasveikinimu. Bet žvaigždė primena patekėsiančią saulę, pirmieji Betliejaus olos lankytojai jau pranašauja pasaulio tautas, kurios visais laikais švęs Jėzaus gimimą. Taip pat ir šiose šventėse, jei tik atveriame širdį, galime žavėtis šviesos stebuklu tamsoje, Dievo galybe pasireiškiančia per žmogišką trapumą, nepaprasta didybe mažuose dalykuose. Priimkime Dievo meilę, pamatykime šviesą ir gėrį, kuris yra arti mūsų. O dar labiau dalinkimės juo, kaip dalinamės kalėdaičiu, ne tik išsakydami gražius linkėjimus, bet ir konkrečiai ateidami į pagalbą, būdami arti kito žmogaus.

Visiems linkiu Betliejaus Kūdikio atneštos ramybės, vilties ir angelų paskelbto džiaugsmo.

Lionginas Virbalas, SJ, Panevėžio vyskupas


Šiaulių vyskupo Kalėdų sveikinimas

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Spalio 26 ir 27 dieną Šv. Tėvo Pranciškaus kvietimu su grupe piligrimų autobusu buvome nuvykę į Romą Šv. Petro aikštėje susitikti su šeimomis iš daugelio pasaulio kraštų. Tai buvo nepaprastai džiugus susitikimas, sustiprinęs mūsų tikėjimą užbaigiant Tikėjimo metus.

Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Šeimos metais, o popiežius Pranciškus šeimų susitikime kaip tik svarstė jų gyvenimo klausimus. Jis priminė, jog nesulaukęs šypsenos žmogus jaučiasi nelaimingas, nepriimtas ir nesuprastas, tačiau Viešpats drąsina: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Šeimoje būtina išmokti atlaidumo, nes mes netobuli ir dažnai klystame. Šv. Rašte pasakyta: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Artinkimės prie gimusio Kūdikėlio Jėzaus; Jis dovanoja mums gyvenimo žodžius ir maitina gyvąja duona, nužengusia iš dangaus, kad šeimos džiaugsmui nieko netrūktų.

Šv. Tėvas Pranciškus priminė, jog šeimose labai svarbu gerbti senelius. „Tauta, neklausanti senelių, – mirštanti tauta!“ – sakė popiežius.

Neseniai kalbėjausi su šeimos tėvu iš Šiaulių, prieš šešerius metus atšventusiu savo santuokos 50-metį. Jis mąsto, jog visose šeimose pasitaiko nesklandumų, tačiau mes, tikintys žmonės, žvelgdami į kryžių, sugebame vienas kitam atleisti, o sekmadienį, eidami į bažnytėlę, pasibučiuojame, nes einame susitikti su Kristumi, priimti Jį šv. Komunijoje, o Jis mums davė ir duoda jėgų su meile nešti gyvenimo kryžių.

Brangūs tikintieji! Šeimos metais noriu vienytis su popiežiaus Pranciškaus raginimu melstis kartu šeimoje. Kas gali mus labiau suvienyti ir sujungti, jei ne vieninga malda ir abiejų sutuoktinių bei visos šeimos žvilgsnis į Kryžių!
Poetas sako: „Žvelgiu aš į tave, kai ašaros man byra, kai širdį plėšo skausmo vanagai. Tavy randu paguodos srovę tyrą, kurios ieškojau klysdamas ilgai.“

Mielosios šeimos, kreipiuosi į jus, prašydamas vienytis maldoje. Stenkitės kiekvieną rytą kreiptis į Šventąją Dvasią, kad ji vadovautų jūsų gyvenimo dienai. Atnaujinkite maldą prieš valgį ir po valgio. Kasdien visa šeima sėskite vakarieniauti, melsdamiesi kartu sukalbėkite vieną rožinio slėpinį ir apmąstykite, kaip praėjo jūsų diena. Juk plačiai atverdami duris gimusiam Kūdikėliui Jėzui ir įsileisdami Jį į savo šeimas, mes kiekvienoje šeimoje kursime Dievo karalystę – tiesos, meilės ir džiaugsmo karalystę. Tuomet mes drąsiai galėsime eiti per žemę, kartu su apaštalu Petru sakydami: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo laiminamų 2014 metų jums nuoširdžiai linki ir visus jus laimina

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis


Telšių vyskupų kalėdinis laiškas

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės žmonės – Kristų tikintys, mylintys Dievą, mylintys Kristų!

Kalėdos – didi, paslaptinga šventė... Ji mums kalba apie neįtikimai nuostabius dalykus. Visos mus supančios begalinės Visatos Kūrėjas ir Valdovas Dievas, visur esantis ir Visagalis Dievas, gailėdamas Jam, Dievui, nusidėjusių žmonių, mažyčių savo kūrinių Jo sukurtoje begalinėje Visatoje, vienas to Trejybinio Dievo nuostabių Asmenų – Dievas Sūnus – visos Švč. Trejybės Asmenų pritarimu ateina į mūsų planetą – žemę gelbėti mūsų iš mūsų nuodėmėmis susikurtos pražūties. Ateina mažu, silpnu Kūdikėliu. Žmonių nepriimtas į padoresnius namus, gimsta gyvulių tvarte. Susimąstykime: begalinės Didybės ir Galybės Dievas pražūtin einančių nusidėjusių, bet vis tiek Dievo mylimų žmonių išvaromas gimti tvarte... Begalinė meilė pasilenkia prie nusidėjusio, atkakliai įžūlaus žmogaus. Beje, tokio žmogaus, kokie ir mes kartais esame... Adventiniame liturgijos himne skamba žodžiai:

„Jis pirmą kart ateidamas,
pasaulio bausti nežada,
žaizdų ateina gydyti,
pražuvusiųjų gelbėti“.

Koks stulbinantis kontrastas: be galo visus žmones mylintis Dievas ir įžūliai prieš Jį maištaujantis žmogus. Kokia nuostabi Trejybinio Dievo meilės mums didybė... Jau vien Dievo Sūnaus gimime silpnu Kūdikėliu, gimimu kraštutiniame neturte – Betliejaus gyvulių tvartelyje... O tai – tos meilės atskleidimo mąsto tik pradžia – jos viršūnė Dievo Sūnaus baisi, skaudi, begaliniai skaudi mirtis ant kryžiaus, mirtis iš meilės mums.

Dieve, koks nuostabus Tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi Tavo meilė, išvaduoti (nusidėjusiam) vergui atidavei Sūnų – giedama Velykų šlovinimo himne... Šiandien švęsdami šio Dieviško meilės stebuklo pradžią – Kalėdas, neužmirškime Velykų, nes tik taip teisingai pajėgsime suprasti Kalėdų šventės gelmę, t.y. jų reikšmę kiekvienam iš mūsų. Be šio supratimo atnaujinimo, atgaivinimo kiekvieno mūsų širdyje tiek Kalėdos, tiek Velykos, tiek Eucharistinės iškilmės ir šventės netikros, beprasmės, vienadienės, greit prabėgančios. O mūsų širdys trokšta neprabėgančių, amžinų Kalėdų ir Velykų.

Nuo Advento pradžios visų Lietuvos vyskupų sutarimu švenčiame Šeimos metus. Tuo norime paskatinti šeimas tapti šios dieviškai žmogiškos meilės supratimo, jai atsivėrimo, židiniais. Tiek daug šiandien nelaimingų šeimų, kuriose užgesusi tarpusavio meilė... Tamsi susvetimėjimo naktis... Ar Kalėdų prakartėlėje Dieviškos meilės šviesa negalėtų būti tuo švyturiu toje bemeilėje naktyje?

Atraskime šį švyturį, dažnai tikrinkime savo gyvenimo kelionės kryptį šio meilės Švyturio šviesoje... Paklausite: kaip, kur, kokiu būdu?

Mūsų vyskupijoje priimant krikščioniškos brandos – Sutvirtinimo sakramentą, kviečiame ir raginame sutvirtinamuosius visai žemiškojo gyvenimo kelionei pasirašyti atmintinėje tris tokiam prisiminimui būtinus pasiryžimus – pasižadėjimus: 1. Kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, be labai rimtos priežasties jų neapleisti, nes jose Jėzus iš meilės mums gimsta Eucharistinėje duonoje, tai savaitės Kalėdos; 2. Dažna išpažintis, kad, apsivalius nuo nuodėmių, nebūtų kliūčių Meilės Dievui per dažną Šv. Komuniją gimti mūsų širdyse... Tai Kalėdų šventės permanentinė tąsa kasdieninėje kelionėje; 3. Kasdieninė ryto – vakaro malda, toje maldoje atnaujinamas kasdieninis apsisprendimas kasdien mirti nuodėmei, kasdien atnaujinamas ryžtas keltis naujam meilės gyvenimui. Tai mūsų kasdieninės Velykos – kasdieninis prisikėlimas iš dvasinės mirties, iš meilės trūkumo.

Viso to reikia ne kam kitam, bet kiekvienam iš mūsų, mūsų šeimoms, kad būtume kas sekmadienį, kas mėnesį, kasdien vis iš naujo pripildyti Kalėdų ir Velykų šviesos bei džiaugsmo.

Mieli, Tėveliai, Mamos, mielos šeimos, dovanokim šią gyvą, kasdieniniam krikščioniškam gyvenimui esminiai svarbią tradiciją jaunajai kartai, savo vaikams...

„Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą
Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, –
Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį.“

Taip Antrojo Pasaulinio karo metais meldėsi poetas Bernardas Brazdžionis. Ir mes tokios malonės melskime šių Šeimos metų Kalėdose. Tegrįš meilės Dievui ir artimui pavasaris į mūsų šeimas, į mūsų Lietuvą! Tebūna ši Kalėdų malda ne vienadienė, ne greitai praeinanti, o nuolatinė, kasdieninė ir, galų gale, čia, žemėje, amžina malda, šio žemiškojo gyvenimo kasdieninė malda, kad tos maldos dėka laimingą amžinybę pasiekę, amžinų Kalėdų/Velykų džiaugsmu galėtume džiaugtis su visais savo artimaisiais Dievo artumoje.

Palaimingų šv. Kalėdų visiems!

Telšių vyskupai Jonas ir Linas


Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Šventų Kalėdų dienos Mišiose skaitoma apaštalo Jono evangelijos pradžia. Joje rašoma: „Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų…“ (Jn 1, 14). Įsikūnijusiu Dievo žodžiu (graikiškai – Logos) evangelistas Jonas vadina patį Jėzų Kristų.

Evangelijoje liudijama ir Įsikūnijusio žodžio dievystė: „Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 2–3).

Šis Evangelijos tekstas taip pat nusako ypatingą Jėzaus misiją: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1, 9).

Tokiu būdu apaštalas ir evangelistas Jonas atskleidžia didžią tiesą ir didį džiaugsmą: pats Dievas – žmonių šviesa ateina į pasaulį.

Taip suprastas Jėzaus gimimas jau daug amžių dvasiškai praturtina ir džiugina ištisas žmonių kartas, visus jį tikinčius geros valios žmones. Mes – vieni iš jų. Tad nuoširdžiai sveikinu Jus, mielieji, sulaukus didžios malonės meto, kai švenčiame mūsų Išganytojo gimimą. Tegul Viešpaties atėjimas apdovanoja Jus visus ramybe, tyru džiaugsmu, amžinojo gyvenimo viltimi. Kartu tepaskatina šis šviesus kalėdinis laikas, geriau perprantant Dievo gerumą, visus būti palankesnius vieni kitiems, atleisti, įsiklausyti į kito vargus ir rūpesčius, linkėti tik gero.

Jėzaus gimimo istorija pasakoja ir apie daug su šiuo įvykiu Betliejuje artimai susijusių asmenų. Tai nepaprasto įvykio liudytojai – piemenys, angelai, Rytų šalies išminčiai. Visi jie skelbia didį džiaugsmą. Visi jie, anuomet priėmę pas žmones atėjusį Dievą, mus moko ne tik džiaugtis, bet ir suprasti daug kitų su Jėzaus gimimu susijusių dalykų. Kviečiu šventinės nuotaikos pagautiems pastebėti bent keletą iš jų.

Laukuose nakvoję ir savo bandą sergintys piemenys stengėsi suvokti ypatingo įvykio prasmę. Angelų pamokyti jie skubėjo pasveikinti dieviško Kūdikio. Visa tai skatina ir mus tiek šv. Kalėdų metu, tiek tolesniame gyvenime mokytis būti atvirus, svetingus, pakankamai dėmesingus Jėzui. Tą itin išreiškia mūsų apsilankymas Dievo namuose, suklupimas prie prakartėlės, padėka Jėzui.

Pasitikti ir priimti Dievą mus moko taip pat ir Jėzaus gimimą skelbiantys angelai. Tą džiugią valandą jie šlovino Dievą. Ir mes esame kviečiami per šv. Kalėdas, taip pat ir nuolat ateityje jungtis į bendruomeninį Dievo šlovinimą liturgijoje. Tai mus džiugina, praturtina, moko bendrauti su Kūrėju.

Artimiausi gimusiam Jėzui yra Jo motina Marija ir Juozapas. Kartu su kūdikiu Jėzumi Bažnyčios tradicija juos įvardija kaip Šventąją Šeimą. Jie su išskirtiniu dėmesiu ir meile rūpinosi dievišku Kūdikiu. Tai mums ypač reikšmingas ir pamokantis liudijimas.

Suprantame, kad Dievas, nuo amžių numatęs žmonijos atpirkimą per savo vienatinį Sūnų, suteikė Marijai ir Juozapui visa, ko reikia, kad kūdikis galėtų augti. Jis saugojo juos nuo Erodo klastos, vedė saugiais keliais. Žmogiškai galvotume, kad Dievas turėtų Šventąją Šeimą gausiai aprūpinti ir viskuo, ko reikia kasdieniame gyvenime. Tačiau, kai skaitome apie šios šeimos vargingą keliavimą į Betliejų, bėgimą į Egiptą, kitus kasdienybės sunkumus, matome kitokią tikrovę. Net nuo amžių numatęs ir per pranašus paskelbęs Jėzaus gimimą Betliejuje, Dievas Šventosios Šeimos iš anksto neaprūpino turtais, patogia, saugia buitimi, neapsaugojo nuo darbo ir vargo.

Tokie pastebėjimai mums padeda suprasti, jog ne turto, saugumo ir patogios buities labiausia reikėjo Šventajai Šeimai ir pačiam dieviškam Kūdikiui. Rūpindamasis Jėzaus apsauga nuo karaliaus Erodo, Dangiškasis Tėvas kasdienius pragyvenimo, buities rūpesčius patiki Marijai ir Juozapui. Šventąją Šeimą Dievas sujungė ir palaimino ypatingu būdu, suteikdamas jai nepaprastą misiją žmonijos išganyme, lydėdamas ją savo išskirtine globa. Tačiau tai nesumažino Juozapo ir Marijos atsakomybės rūpintis Jėzumi, neišlaisvino jų iš kasdienių darbų.

Šventosios Šeimos pavyzdys mums akivaizdžiai parodo, kad kiekvienai žemiškai šeimai visada natūralia gyvenimo dalimi liks kasdieniniai darbai, buities rūpesčiai. Tai nėra vien vargas ar nelaiminga lemtis, bet nuolatinis žmogiškosios būties įprasminimas. Kasdieniniai rūpesčiai dėl šeimos yra reikšmingi, nes padeda palaikyti tarpusavio bendrystę, vienija jos narius, skatina prasmingai darbuotis, ne tinginiauti ar naudotis kitų sukurtomis gėrybėmis.

Augant Jėzui matome koks svarbus yra Marijos ir Juozapo pasitikėjimas Dievu, ištikimybė Jam ir vienas kitam tarpusavyje. Žvelgdami į Šventosios šeimos liudijimą kasdien galime mokytis kurti savo gyvenimą pasitikėdami Dievu, puoselėdami ištikimybę bei stiprindami tarpusavio ryšius. Galime geriau suprasti, jog Dievo akivaizdoje ir jam laiminant sudarytos santuokos neišardomumas yra daug svarbesnis ir palaimingesnis dalykas už savanaudiškus įgeidžius bei ambicijas. Galime akivaizdžiau įsitikinti, kad didesnis sutuoktinių ir visų šeimos narių gėris pasiekiamas veikiant sutartinai, nestokojant pasitikėjimo vieniems kitais, geranoriškai drauge dalijantis kasdienybės rūpesčiais ir džiaugsmais.

Tai ypač norisi pabrėžti Lietuvos vyskupams šiemet paskelbus Šeimos metus, kurių tikslas – padėti visiems mūsų krašto žmonėms suprasti, jog sakramentine palaima sujungta šeima atspindi Dievo planą žmogui, siekiančiam prasmingai gyventi ir laimėti išganymą.

Tegul šv. Kalėdos mus visus suartina su Jėzumi, apdovanoja jo malonėmis, džiaugsmu, stiprina mūsų tikėjimą atpirkimu ir amžinuoju gyvenimu. Tegu moko augti ir tobulėti į sakramento kilnumą pakeltos šeimyniškos bendrystės dėka.

Matydami, kaip Viešpats rūpinasi mumis, ir džiaugdamiesi jo gerumu, kartu su Jėzų sveikinusiais angelais šlovinkime jį žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“


LVK delegato užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundo Putrimo Kalėdinis sveikinimas

Brangūs broliai, seserys Kristuje, Štai jau sukanka dešimt metų nuo tos dienos, kai Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimu buvau paskirtas jos delegatu sielovadai užsienyje. Perėmiau pareigas, kurias daugelį metų nuoširdžiai ir pasiaukojančiai ėjo vyskupas Paulius Baltakis, OFM. Jos leidžia man pažinti išeivijos rūpesčius ir viltis, konfliktus ir pasiekimus. Šis pažinimas - viena iš didžiausių Dievo dovanų mano gyvenime, už kurią Jam esu be galo dėkingas.

Šių dienų išeivija yra labai jauna. Ji sudaro net 76% visų emigrantų tarp 15 ir 44 metų amžiaus, išsibarsčiusių 42 kraštuose. Eurazijos žemyne turime lietuviškų parapijų arba misijų Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Islandijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, taip pat Lietuvos etninėse žemėse - Pelesoje ir Gervėčiuose, Punsko-Seinų krašte ir Karaliaučiuje. Šiaurės Amerikoje Jungtinės Amerikos Valstijos glaudžia 37 parapijas / misijas, o Kanada - 6 parapijas su daugybe misijų. Pietų Amerikos žemyne turime dvi lietuvių parapijas Argentinoje, taip pat Urugvajuje ir Brazilijoje, ir pora misijų tolimoje Australijoje. Iš viso - 66 parapijos arba misijos, kurias aptarnauja 51 lietuvis katalikų kunigas. Be abejo, yra ir daugiau kunigų ir vienuolių, bet daugelis jų garbingo amžiaus arba nedirbantys lietuviškose parapijose. Labai apgailestauju, kad šiuo metu nepajėgiame aptarnauti visų lietuviškų bendruomenių. Bet širdį ramina faktas, kad jūs, broliai ir seserys, pasauliečiai, nenuleidžiate rankų ir jungiatės tarpusavyje sielovadinei veiklai, bendradarbiaujate su Lietuvių bendruomenių apylinkėmis bei vietinėmis institucijomis, diplomatais, kurie padeda vienokiu ar kitokiu būdu gyventi dvasinį, sakramentinį gyvenimą. Gražus pavyzdys - Suomija. Jei nebūtų bendradarbiavimo tarp Lietuvos ambasados ir Helsinkio lietuvių bendruomenės, nebūtų ir lietuviškų Mišių Helsinkyje. Tai tik vienas iš daugelio pasigėrėtinų bendradarbiavimo pavyzdžių.

Džiaugiuosi galėdamas susitikti su Jumis, aplankyti Jus skirtingose pasaulio vietose. Džiaugiuosi bendravimu su Jumis. Jūsų mintys, išgyvenimai mane kasdien verčia apie daug ką susimąstyt, daug ką nunešti prie Viešpaties altoriaus. Dovanokit, jei kas buvo ne taip iš mano pusės šiais, praėjusiais metais.

Matydamas tokį didelį mūsų paplitimą pasaulyje, mūsų dvasinius ir materialinius poreikius, kreipiausi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją su pasiūlymu ir prašymu liturginiame Bažnyčios kalendoriuje įvesti Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį. Esu dėkingas Lietuvos vyskupams, kad šiam pasiūlymui buvo pritarta ir nuo 2014 metų Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienis bus švenčiamas kasmet pirmąjį kovo sekmadienį. Šis sekmadienis parinktas neatsitiktinai - šią dieną dažniausiai lietuviai visame pasaulyje švenčia lietuvių tautos globėjo, Švento Kazimiero šventę, kuri kalendoriuje iš tikrųjų minima kovo 4 d. Jo garbei pavadintos devynios užsienyje esančios parapijos arba misijos, taip pat Šv. Kazimiero kolegija Romoje, kapinės Čikagoje bei dvi šeštadieninės lietuvių mokyklos. Jo vardu pavadinta net ir Tėvų Pranciškonų provincija! Nuo 1636 m. Šventasis Kazimieras Bažnyčios prašomas būti ypatinguoju mūsų tautos užtarėju pas Viešpatį, o nuo 1948 m. - Lietuvos jaunimo globėjų. Turint minty, kad mūsų tauta pirmą kartą istorijoje taip plačiai ir gausiai yra išsibarsčiusi po visą pasaulį bei kad didžioji išeivijos dalis yra jaunimas, tikiu, kad Švento Kazimiero užtarimas šiandien kaip niekada yra svarbus ir reikalingas. Tikiuos ir viliuos, kad Šventas Kazimieras savo užtarimu suartins mus visus, kad ir toli esančius vienas nuo kito, ir neprarasime savo tautos dvasios ir sąlyčio taškų su tėvų ir protėvių Lietuva.

Sveikinu Jus, brangūs tautiečiai, su artėjančiom Kalėdom. Lai kasmet kūdikėliu gimstantis Kristus primena mums, kad Dievas visada yra jaunas ir savo jaunatviškumu teikiantis viltį, kviečiantis mus išsaugoti savyje jaunystės dvasią, kviečiantis rūpintis jaunomis savo tautos atžalomis, palaikyti jas, kad ir kur jos bebūtų, Lietuvoje ar užsienyje, nes jos - kiekvieno mūsų ir kiekvienos tautos viltis bei ateitis.

Su Šventom Kalėdom! Su amžinos Dievo jaunystės švente!




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising