Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-01-04 13:38:55
A+ A- print this page



Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja



Piemenys nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2,16-21)

TAIKOS VAIKAI, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Naujieji Metai į mūsų gyvenimą įeina triukšmingai: palydimi fejerverkų ir atidaromų šampano butelių kamščių poškėjimo…

„Laimingų Naujųjų Metų!“- sakome vieni kitiems ir spaudžiame savo gyvenimo kelionės draugų rankas, linkėdami jiems laimės. Tą akimirką gali pasirodyti, kad nėra nieko nuostabesnio ir šventesnio, kaip tas rankų paspaudimas, sutinkant Naujuosius Metus. Taip, tai turėtų būti troškimo mylėti, atvirumo, dialogo, įsipareigojimo kurti bendrą visų žmonių ateitį, remiantis teisingumo ir broliškumo principais, išraiška. Jei iš tiesų kiekvienas žmogus, trokšdamas padaryti pasaulį žmoniškesniu, ištisus metus veiktų su tokia nuotaika, kokios apimtas priima ir dalija naujametinius sveikinimus, taikos problema pasaulyje būtų beveik išspręsta.

Deja, šiame apsikeitime sveikinimais galime pastebėti daugiau prisirišimo prie prietarų, negu krikščioniškos vilties. Žmonės, atrodytų stengiasi užburti prasidedančius metus, kurie gali atnešti ne tiek džiaugsmo, kiek nusivylimų. Sakome: „Sveikinu!“, tačiau balsas dreba, spaudžiame ranką, tačiau ta ranka beviltiškai suglebusi. Mus slegia baimė, pasimetame, susidūrę su nesėkmėmis, jaučiamės nuliūdę, matydami pasaulyje esančią prievartą ir neapykantą.

Vis dėlto, pradedant Naujuosius Metus, mums, tikintiesiems, griežtai draudžiama būti pesimistais, nes rytojus kyla iš tos vilties, kurią turime šiandien. Todėl nepasiduokime blogio nuojautoms ir pasveikinkime naują aušrą, pažymėtą susitaikinimo ir ramybės ženklu. Išmokime vis labiau darbais, o ne žodžiais liudyti Jėzų Kristų, kuris yra gyvas ir gyvena su mumis.

Neatsitiktinai Bažnyčia, pradėdama Naujuosius Metus, mini ir taikos dieną. Taip yra todėl, kad dabar taika yra mūsų visų viltis. Tai ne tik taika tarp valstybių, karo nebuvimas, tačiau taip pat ir taika tarp žmonių, mūsų asmeninių tarpusavio karų nebuvimas, leidžiantis taiką išplėsti iki pat žemės pakraščių. Ši diena negali likti vien tik paprastu paminėjimu, tuo labiau, kad liturgijoje tam jokių ypatingų apeigų nėra skirta. Jei nejausime asmeninės atsakomybės, viskas ir apsiribos tik geromis emocijomis.

Pasaulyje šiais laikais niekada nėra visiškos taikos. Karo logika paremtas elgesys tebesitęsia, ir nesvarbu, ar kalbėtume apie mūšio lauką, ar apie ekonomistų posėdžius, kurių rezultatu tampa ištisų tautų nuskurdinimas, ar, pagaliau, apie savo asmeninius „karus“ su mums nepatinkančiais žmonėmis, pagaliau, su pačiais savimi, kai neatveriame kelio savo gerai valiai… Ginklavimosi varžybos, nežiūrint kai kurių teigiamų poslinkių, vis tebesitęsia. Pastangos užkariauti svetimą teritoriją, užimti ją, pasinaudojant visais įmanomais būdais, vis dar tebelieka kai kurių valdovų pagrindinėmis ambicijomis. Tarptautiniai nusikaltėliai, užsiimantys nelegalia ginklų prekyba, narkotikų platinimu jau seniai tapo mūsų visuomenės gėda. Nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės, mums vis dažniau tenka kalbėti apie tai, kad net ir krikščionybė tampa kažkuo, ką reiktų ginti nuo puldinėjimų, ir tai taip negali nekelti nerimo. Žmonės, atrodytų, vos ne sąmoningai teršia ir naikina savo aplinką…

Žinoma, prabilus apie pasaulines problemas, mes atsikvėpiame lengviau, tarsi sakydami: „Kokią įtaką visam tam galiu turėti aš, paprastas žmogus?“, tačiau tokia pozicija nebūtų teisinga, nes visas pasaulis susideda iš pavienių žmonių. Tegul mes neužsiimame ginklų prekyba, tačiau ar ne pernelyg dažnai sukeliame vaidus ir atnešame nesantarvę bei liūdesį? Tegul mes ir neteršiame aplinkos, bet ar niekada nepagalvojame, kiek juodų ir blogų minčių ar nuotaikų atnešame į savo tarpą? Todėl prasidedantys metai mums yra tarsi slenkstis, žadinantis mūsų krikščionišką sąžinę. Tai raginimas juos pragyventi, vadovaujantis teisingumu ir taika.

Šios šventės Mišiose galime įžvelgti du ženklus, kurie padeda mūsų vilčiai įveikti liūdesį dėl ateities.

Pirmasis jų – tai dangaus Tėvo Veidas. Viešpats visuomet mums padės, ir to privalome Jį nuolat melsti. Jei, kaip girdime pirmajame Mišių skaitinyje, „Viešpats šviečia mums savo veidu“, mums neturėtų būti reikalingi horoskopai, norint suvokti pažadų kupiną ateitį. Mums pakanka gyventi Jo Veido šviesoje ir, suvokus švelnų Viešpaties tėviškumą, vieną kartą pasiryžti gyventi pagal Jo Įstatymą.

Kitas ženklas – tai Dievo Motinos glėbys. Visi mūsų geri troškimai ir pažadai tik tada bus vaisingi, jei juos lydės Dievo Motinos užtarimas. Teologiškai tai ir yra ta vieta, nuo kurios prasidėjo pasaulio išganymas. Taikos Kunigaikštis prieš du tūkstančius metų taip pat ilsėjosi tame glėbyje. Šiandien šios rankos lydi visus „taikos vaikus“.

Tikriausiai mes sugebėsime tokiais būti…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising