Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-01-11 13:10:30
A+ A- print this page



Kristaus Krikštas



Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: "Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!" Bet Jėzus jam atsakė: "Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui". Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi". (Mt 3,13-17)

MYLIMI DIEVO VAIKAI, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Jėzus stoja į vieną eilę su nusidėjėliais… Jis, tikrasis Dievo Sūnus, atsiduria eilės gale, kaip pats menkiausias iš visų. Biblijos žinovai teigia, kad šis Išganytojo poelgis ženklina Jo troškimą ateiti į pasaulį, pradedant nuo pačių menkiausiųjų, kad nė vienas negalėtų jaustis svetimas ar atstumtas. Neveltui ir popiežius Pranciškus, kartais gal ir piktindamas labai gerai apie savo šventumą galvojančius katalikus, taip pat stengiasi būti kartu su tais, kurie kenčia ir jaučiasi atstumti visuomenės.

Kita vertus Jėzus, įsimaišęs į nusidėjėlių minią, atrodo kažkiek lyg ir ne savo vietoje. To nesuprato ir Jonas Krikštytojas, kuris norėjo atsisakyti krikštyti Jėzų, tačiau Viešpats pats pasakė jam, kad reikia atlikti tai, kas yra teisinga: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Naujasis, Jėzaus į pasaulį atneštas teisumas ir yra tas sukrėtimas, kuris panaikina atstumą tarp Švaraus ir suteptųjų, tarp Dievo ir žmogaus.

Ir štai „atsivėrė dangus ir jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią tarsi balandį ir plevenančią virš jo“. Tai meilės pilnatvės, Dievo gyvenimo ir energijos išraiška, kurią patvirtina ir pasigirdęs dangiškojo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Visi tie nepaprasti įvykiai atsitiko anaiptol ne šventoje vietoje, aptvertoje aukštais mūrais. Ten, žmonių gyvenimo sūkuryje, kur buvo pilna nuodėmingų žmonių, tiesa, tuo momentu pasiryžusių pripažinti savo nuodėmes, tačiau vėliau vėl grįžusių į savo nuodėmingą kasdienybę (kaip tai panašu į mūsų dienų atgailautojus!), iš dangaus pasigirdo Dievo meilės liudijimas, ten virš Jėzaus išsiskleidė Dievo Dvasia.

Drauge šie ženklai yra skirti ir mums, nes tai, ką Tėvas sako Jėzui, yra ir kiekvieno mūsų dalia. Tai emocingai patvirtino ir pats Išganytojas prieš savo kančią: „Kad pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“. Dievas myli mus taip, kaip mylėjo Jėzų, su tokiu pačiu įkarščiu, su tokia pat aistra. Kiekvienas mūsų yra Dievui svarbus, kiekvienas yra Jo mylimas vaikas. Tai labai svarbu, bet drauge sunkiai suprantama: dangaus Tėvui aš esu toks pat, kaip Jėzus, man skirtas tas pats meilės liudijimas, tie patys trys žodžiai – Sūnus, mylimasis, tavimi gėriuosi…

Pirmasis žodis – Sūnus. Biblinėje kalboje „sūnumi“ vadinamas tas, kuris vykdo Tėvo darbus, daro tą patį, ką daro tėvas ir stengiasi būti į jį panašus. Šia prasme, atrodytų, lyg nieko naujo ir nesužinome. Žinome savo pareigą sekti Viešpaties nurodytu keliu, elgtis pagal Jo valią, drauge suvokdami, kaip tai kartais yra sunku. Vadovaujantis žmogiška logika, panašu, kad iš tiesų esame labai nepaklusnūs vaikai.

Viską į savo vietas sustato antrasis žodis – mylimasis. Jame telpa nuostabus dalykas: dar prieš mums pradedant darbą, mums tai suvokiant, ar ne, bet kiekvieną rytą, kai tik pabundame Dievui mūsų vienintelis vardas yra „Mylimasis“ Dievas myli mus neužsitarnauta, išankstine, niekuo nepagrįsta meile. Tikriausiai ir to nesuprantame, nes patys nemokame taip mylėti. Mums visuomet reikia, kad būtų „už ką“ mylėti, tuo tarpu Dievas myli, žinodamas, kad, galbūt, to nėra ir nebus, tačiau savo meile skatina žmogų į gera.

Trečiasis, gana neįprastas ir retokai, norint nusakyti tarpusavio santykius, vartojamas žodis – gėriuosi. Jame slypi dar kitos emocijos: man patinki, esu laimingas, man gera būti su tavimi. Visiškai suprantama, kai šis žodis ištariamas Jėzaus atžvilgiu, tačiau kokį džiaugsmą, kokį pasitenkinimą gali jausti dangaus Tėvas, bendraudamas su manimi, palūžusia nendre, kuriai nuolat gresia pavojus visiškai nulūžti?! Kam Jam reikalingas toks smilkstantis dagtis?! Ir vis dėlto, tariant Šventojo Rašto žodžiais, Dievui „be galo džiugu lankytis pas žmones“, vadinasi, Jam gera būti su manimi…

Kiekvieno mūsų krikšto dieną, taip, kaip kad tai įvyko prie Jordano, mums irgi buvo pasakyta: „Mano vaike, esi panašus į mane, myliu tave, tu esi mano džiaugsmas. Tavyje slypi dangaus alsavimas, tave supa Dievo Dvasia, kuri tave formuoja, perkeičia mintis, jausmus, viltis, leidžia priartėti prie manęs“.

Todėl gera kiekvieną, gal ir net patį tamsiausią rytą, pradėti naują dieną, įsiklausius į Tėvo balsą: „Mano vaike, mano meile, mano džiaugsme“. Tada pasitraukia supantys šešėliai ir pajuntame mus supančios meilės sparnus…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising