Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-01-25 12:56:52
A+ A- print this page



Antrasis eilinis sekmadienis



Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu“. Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“. (Jn 1,29-34)

KAIP AVINĖLIAI, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis“… Šiuos žodžius mes taip dažnai girdime bažnyčioje pamaldų metu, kad praktiškai net nebesusimąstome apie jų prasmę.

Avinėlis niekam nekelia baimės, neturi jokios valdžios, yra beginklis. Jėzus, pavadintas Dievo Avinėliu, atstovauja nusižeminantį ir nuolankų Dievą. Žydams, išauklėtiems griežtos Mozės religijos, Dievą suvokusiems tik kaip galingą, reiklų ir už nusižengimus griežtai baudžiantį Valdovą, žodis „avinėlis“, galėjo reikšti nebent aukai skirtą gyvūną, bet anaiptol ne Visagalį Dievą. Nors, tiesą sakant, jei Dievas kelia baimę, visuomet verta pamąstyti, ar tai yra tikras Dievas.

Jėzus yra Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, o tai reiškia, kad per Jį, Jo atneštą nuolankumo papiktinimą, gyvenimas tampa tikresnis. Jėzus – Avinėlis, sutapatintas su aukojamu gyvūnu, į žmonių protus atneša kitokią Dievo sampratą: Viešpats daugiau iš žmonių nebereikalauja aukos, bet aukoja save patį. Dievas neprašo mūsų gyvenimo, bet siūlo savąjį, Jis nieko nemenkina, išskyrus save patį, nieko neatima, o duoda viską.

Mums vertėtų gerai įsižiūrėti į Dievo Veidą, kurį nešiojamės savo širdyje. Tai tarsi veidrodis, į kurį žvelgdami, pajėgsime pamatyti ir tikrąjį savo pačių veidą. Šį veidrodį reikia nuvalyti kasdien, kad jame atsispindėtų Viešpaties Jėzaus gyvenimas. Tik į jį žvelgdami, juo sekdami, pajėgsime tinkamai suvokti ir savo pačių pašaukimą. Jei suklysime, priimdami ir suvokdami Dievą, tada suklysime ir visur kitur, neteisingai vertinsime gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, gyvenimą ir save pačius.

„Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Tikriausiai neatsitiktinai Jonas Krikštytojas ištarė ne „nuodėmes“, o „nuodėmę“. Mus iš tikrųjų sužeidžia ne pavieniai veiksmai, gausybė padarytų prasižengimų, bet mūsų būsena, žmogiškosios kultūros gelmes siekianti aplinka, pagrįsta prievarta ir dvasiniu aklumu, griovimo ir mirties logika, nežiūrint tariamo gerbūvio siekimo, už kurio slypi abejingumas visiems kitiems, klastingai įsibrovusi ir į mūsų širdis. Vienu žodžiu šią nuodėmės būsena būtų galima pavadinti „nemeile“.

Kiekvienam iš mūsų gresia meilės nebuvimas, nesugebėjimas mylėti, uždarumas, tarpusavio barjerai, panieka gyvenimui. Jėzus, mokėjęs mylėti taip, kaip niekas kitas, gydo nemeilę. Neveltui savo palyginimą apie gerąjį samarietį Jis baigė šviesą ir paguodą teikiančiais žodžiais: „Daryk taip, ir gyvensi“. Jei mes trokštame giedro ir šviesaus gyvenimo, privalome mylėti. Įnešdami į savo ir tų žmonių, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, meilę, leisdami jai šviesti savo širdyje, mes su Viešpačiu taip pat tampame nemeilės gydytojais.

Mes, Jėzaus mokiniai, esame tie, kurie, tariant Apreiškimo knygos žodžiais, sekame paskui Avinėlį. Jei šį sekimą vertinsime iš aukos taško, krikščionybė taps pasiaukojimu, sumenkinimu ir kančia, tačiau jei suvoksime, kad tikras sekimas Jėzumi yra pastangos mylėti taip, kaip mylėjo Jis pats, viskas sustos į savo vietas. Sekti paskui Avinėlį – tai trokšti to, ko trokšta Jis, atsisakyti to, ko atsisakydavo Jis, rūpintis tuo, kuo ir kaip rūpinosi Jis. Kelionė paskui Avinėlį – tai sekimas Jo švelnumu, konkretumu, meilingumu, sugebėjimas nebijoti ir nieko negąsdinti. Tokiu būdu ir mes tampame pasaulio nuodėmės naikintojais, atimame jai vietą, priešindamiesi klaidingai pasaulio moralės logikai ir gydydami jį nuo visus liūdinančios nemeilės.

„Štai aš siunčiu jus, kaip avinėlius…“- vėliau pasakys savo mokiniams Jėzus. Tai reiškia: eikite į pasaulį su nusižeminimu, atsivėrę Dievo meilei, kaip ir aš, Dievo Avinėlis, beginklis, tačiau galingesnis už visus pasaulio galiūnus…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising