Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-01-28 09:54:01
A+ A- print this page



Vysk. Liongino Virbalo pamokslas Marijampolėje: Palaimintasis, šventasis – tai krikščionis, kuris gyveno Evangelija. Jurgis Matulaitis – vienas iš jų.



Mielos seserys, mieli broliai. Jau daugiau ketvirčio amžiaus turime Bažnyčios paskelbtą ir pripažintą palaimintąjį – arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Dar prieš 1987-uosius, jubiliejinius Lietuvos krikšto metus, kuriais jis buvo beatifikuotas, pogrindžio sąlygomis sklido atspausdinti lapai, knygelės, padauginti užsienyje parengti leidiniai, pristatantys palaimintąjį Jurgį, garsėjusį šventumu tarp jį pažinojusių. Kiekvienais metais sausio pabaigoje ir liepos viduryje ypatingu būdu vėl prisimename savo tautos Palaimintąjį. Vis dėlto kartais kyla toks jausmas, lyg šauktume minkštais audiniais išmuštame kambaryje – šaukiame garsiai, o aido nėra, pakankamai neskamba.

Gal kalta ta pati priežastis, dėl kurios iki šiol nepajėgėme užbaigti nė vienas kitos beatifikacijos bylos, pateikti popiežiui ir pasauliui: štai mūsų šviesūs katalikai, kankiniai ir liudytojai, Evangelijos dvasios žmonės. Sunkumuose, lalėjimuose, tarp pažeminimų ir persekiojimų kaip šviesų žiburį, kaip brangiausią lobį jie saugojo tikėjimą, laikėsi įsikabinę Kristaus kaip vienintelės atramos audroje. Jų tikrai turime. Žinoma, viešas Bažnyčios pripažinimas jiems nieko nepridės, bet mums gali būti brangi ir reikalinga paskata.

Palaimintasis, šventasis – krikščionis, kuris gyveno Evangelija. Apie šv. Pranciškų Asyžietį kažkas sakė, kad jei neliktų užrašytų Evangelijų, būtų galima atkurti Kristaus Gerąją Naujieną iš jo elgesio ir gyvenimo; užtektų jį aprašyti. Tą patį galime pritaikyti kiekvienam šventajam ir drąsiai teigti: jis gyveno Evangelija, jo gyvenimas – įgyvendinta, naujame amžiuje, kitokiose sąlygose realizuota Evangelija. Kitaip nebūtų sulaukęs šio Bažnyčios pripažinimo.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis – vienas iš jų. Kokius Evangelijos puslapius jis mums nušviečia šiandien? Norėčiau priminti, kartu su jumis pasvarstyti du dalykus, dvi mintis.

Pirmiausia prisiminkime tiek kartų girdėtą, kartotą Palaimintojo šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“. Taip apaštalas Paulius ragino romiečius (Rom 12, 21), žinoma, tik atkartodamas, ko mokė pats Jėzus: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Štai Evangelijos lapas, kurį pristato ir primena Palaimintasis. Kiek jis aktualus mums šiandien?

Patyčios mokykloje, apkalbos gatvėje ir darbe, pyktis prie televizoriaus, nervuotumas prie vairo, kivirčai šeimoje ir t.t. Esame tokie suirzę, kad nebesugebame ramiai dalintis nuomonėmis. Žinoma, Evangeliją nėra gero elgesio vadovėlis. Ji – tikėjimo knyga ir tokia išlieka. Tačiau gyvenimas neturi skirtis nuo tikėjimo. Evangelinį gerumą ir net švelnumą mums nuolat primena popiežius Pranciškus. Gailestingumas ir švelnumas – vieni dažniausių jo lūpose skambančių žodžių.

Iš tiesų, Dievas yra gailestingumo Tėvas, kaip nuolat girdime priimdami sakramentinį atleidimą. Šventasis Raštas primena Dievo jautrumą, švelnų rūpestį, su kuriuo Jis lydėjo savo išrinktą tautą. „Su didele meile vėl tave pasiimsiu“, – Viešpats žada per pranašą Izaiją (Iz 54, 7). Dievo gailestingumas liejasi nuo pat pasaulio sukūrimo iki atverto Kristaus šono ir tęsiasi pasaulio istorijoje. Natūralu, kad gailestinga Dievo meilė atsispindi tikinčiajame kaip švelnumas. Būtent jis – evangelinis švelnumas parodo, ar mūsų širdis iš tikrųjų atsivertė, ar pajuto Tėvo gailestingumą; atskleidžia, kiek esame atsidavę Dievo meilei ir norime atsilyginti meile. Švelnumas yra meilės įrodymas. Tokios meilės, kuri pakeičia elgesį savęs pačių, kitų ir Dievo atžvilgiu. Kokia būtų meilė vargšui, kenčiančiam, broliui, tėvams, sutuoktiniui be švelnumo? Jau savo inauguracijos Mišiose Pranciškus drąsiai kvietė: „Nebijokime gerumo, taip pat ir švelnumo“.

Tačiau švelnumas nėra minkštakošiškumas, svyravimas, nepajėgumas pasirinkti gėrį, kai gyvenimas pareikalauja apsispręsti, kartais net labai skausmingai. Švelnumas nėra elgesys to, kuris leidžiasi nugalimas ir gyvena nugalėtas. Priešingai, tai krikščionio vertas elgesys, kai žmogaus žino, ką reiškia kovoti su blogiu savyje ir išorėje, tačiau siekia, kad prieš blogį visada laimėtų Kristus. Krikščionio švelnumas yra laikysena kovotojo, kuris žino, jog kova labai sunki, bet verta kovoti, nes Kristus šią kovą jau laimėjo.

Nenoriu išsiplėsti ir plačiai iliustruoti pal. Jurgio gyvenimo pavyzdžiais, kaip jis išgyveno gerumą, švelnumą net pačiais sunkiausiais momentais. Norėčiau palikti jums kaip namų darbą: skaitykite jo Prisiminimus, Užrašus, pasidomėkite jo asmenybe. Vien Bernardinų internetinėje svetainėje – dešimtys straipsnių apie jį. Jei neatrasite patys, visi pamokymai nuskambės iš vėl užges.

Antrą dalyką, kurį norėjau paminėti gerai iliustruoja eilutė iš Laiško žydams: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1).

Žvelgiant į pal. arkivyskupo Jurgio gyvenimą pasigėrėjimą kelią ir įkvepia jo tikėjimo tikrumas. Tikėjimas jam nebuvo vienas iš svarbių gyvenimo matmenų, sudedamųjų dalių. Tai buvo pats gyvenimas, tikrovė, realesnė už žemę ant kurios stovėjo, už orą, kuriuo kvėpavo. Evangelija – taisyklė, įstatymas, kuriuo vadovavosi tiek priimdamas sunkumus – ligą, kliūtis pašaukimo kelyje, tiek ir sutikdamas piktavališkumą arba apsileidimą iš pačios Bažnyčios žmonių. Vienintelis siekis, vienintelis troškimas: gyventi ir pasiaukoti dėl Dievo, Bažnyčios, dėl sielų.

Manau, kad šiandien mums išlieka vidinio pasidalinimo, suskilimo pavojus: atskirti tikėjimą nuo kasdienio gyvenimo, paženklinto rūpesčio pragyventi, įsikurti; palikti tikėjimą paraštėje, kaip gražų, bet nepraktišką papuošalą.

Pasinaudosiu kitu popiežiaus Pranciškaus išsireiškimu: „dvasinis pasaulietiškumas“, kurį jis taip pat ne kartą pakartojo paaiškindamas, kad tai pavojinga pagunda, kuri įteigia krikščionims menkavertiškumą ir skatina prisitaikyti prie pasaulio, elgtis „kaip visi daro“, pagal patraukliausią madą.

Spalio mėnesį popiežius lankėsi Asyžiuje, toje vietoje, kur šv. Pranciškus nusivilko savo apsiaustą ir atidavė jį tėvui, kaip ženklą, kad atsisako jo gyvenimo būdo ir renkasi sekti Jėzų, renkasi Evangeliją. Palikęs iš anksto paruoštą kalba, popiežius spontaniškai prabilo ragindamas visą Bažnyčią – ne tik kunigus ir vyskupus, bet visus pakrikštytuosius – „nusivilkti“, t. y. atsisakyti pasaulietiškumo, pasaulio dvasios, kuri veda į tuštybę, dominavimą, išdidumą; atsisakyti palaiminimams, Jėzaus dvasiai priešingo pasaulietiškumo ir remtis tikėjimu, o ne pasauliu.

Žinoma, krikščionis turi būti paprastas ir normalus žmogus, kaip kiti paprasti pasaulyje gyvenantys žmonės, tačiau yra vertybių, kurių jis negali atsisakyti, yra Dievo žodis, kuriuo vadovaujasi. Kai nelieka Dievo žodžio, jo vietą užima kitas žodis: egoizmo, išdidumo, naudos ieškojimo žodis, savo norų ir įgeidžių žodis.

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis šiandien mus kviečia būti ir darbuotis pasaulyje, įsitikinus, kad Evangelija ne utopija, o pats tvirčiausias žmonių visuomenės pagrindas. Tai nėra lengva – juk niekada nebuvo lengva būti krikščionimi, kaip nebuvo paprasta Jėzui gyventi tarp žmonių. Sekimas Juo negali būti vien patogus pasivaikščiojimas. Manau, kad tai darosi kas kart vis aktualiau: būti už žmogų, branginti moters ir vyro šeimą, saugoti gyvybę, palaikyti taiką, rodyti jautrumą. Vienu žodžiu gyventi Evangelija ir tuo pačiu teikti viltį bei skleisti džiaugsmą. Evangelijos džiaugsmą.

Panevėžio vysk. Lionginas Virbalas SJ
Marijampolė, 2014-01-27




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising