Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Religija ir dialogas  >  2014-01-29 17:05:14
A+ A- print this page



Patriarchas Baltramiejus. Ortodoksija ir religijos laisvė



Sausio 28 dieną Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus prestižinėje Prancūzijos moralinių ir socialinių mokslų akademijoje skaitė pranešimą, kuriame apžvelgė religijų, konkrečiau ortodoksijos ir religijos laisvės temą.

Pasak Baltramiejaus, Milano Ediktas, kurio 1700 metinės buvo minėtos 2013 metais, yra lemiamas ir tikras „posūkis“ ne tik krikščionybės, bet visos žmonijos istorijoje. Milano Ediktas, viena vertus, nutraukė krikščionių persekiojimus, antra vertus, leido jiems, kaip ir kitiems, garbinti Dievą ir išpažinti savo tikėjimą.

Milano Ediktas yra atramos taškas europietiškai religinei sąmonei ir daugelio modernių visuomenių laimėjimų pradžia, versmė, iš kurios galime semti dar ir šiandien. Kaip vertinti krikščionybės tapimą imperine religija, yra kitas klausimas.

Klasikinė religijos laisvės formuluotė yra Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“.

Tiesa, kad nepaisant didelių pasiekimų, šiandien pasaulio regionuose netrūksta fanatizmo ir prievartos Dievo vardu, religijos vardu, kitų tikinčiųjų, ypač krikščionių, persekiojimo, leidimo politiniams lyderiams naudotis religija savo interesams, mažinant jos galimybes kaip taikos ir susitaikymo faktoriaus.

Šiandien religijos antropologinis, dvasinis, kultūrinis ir socialinis vaidmuo yra iš naujo persvarstomas. Religinis periodas žmonijos istorijoje nesibaigė, priešingai, yra kalbama apie jos sugrįžimą.

Tačiau humanistinė kritika religijoms, kuria buvo siekiama apginti laisvę ir išvengti priespaudos, vykdomos „Dievo vardu“, ir toliau galioja. Yra esminis skirtumas tarp tos religijos, kuri veikia dėl taikos ir susitaikymo, ir tos, kuri skleidžia dalijimąsi ir fanatizmą. Iš kitos pusės, jaučiame kaip suklydo tie, kurie religiją pavadino tik „iliuzija“, „neuroze“, „opiumu liaudžiai“.

Religijos yra kviečiamos atsakyti į klausimą, ar jos priima žmogaus teises kaip ekumeninę bazę, kaip bendras vertybes ir visos žmonijos paveldą, kaip kovos už laisvę, teisingumą ir solidarumą išraišką; kad jos neišreiškia daugumos tironijos, tačiau užtikrina skirtingumą.

Vakarų Bažnyčioms reikėjo dviejų amžių, kol jos pradėjo vertinti ir priėmė žmogaus teises. Akivaizdu, kad nevakarietiškoms religinėms tradicijoms tai dar sudėtingiau ir sunkiau. Atsakymas į žmogaus teisių keliamą klausimą religijoms yra Dievo ir žmogaus samprata.

Žmogaus teisės yra reikšmingas kultūrinis pasiekimas, kuris padarė pasaulį labiau žmogišku. Kita vertus, jų turinio ir perdėtas ribų išplėtimas jas padaro sunkiau suprantamas, jos rizikuoja tapti tik nežabotais individo-vartotojo poreikiais: „aš noriu, tad turiu teisę“. Tai yra teisingai kritikuojama.

Ortodoksija, įsitikinęs patriarchas Baltramiejus, priima žmogaus teises dėl savosios asmens sampratos, kuri jam suteikę aukščiausią vertę. Deja, be kelių išimčių žmogaus teisės ortodoksų rašytojų dažnai suvokiamos kaip „primestos“, kaip „vakarietiškos“, kaip keliančios grėsmę ortodoksų tapatybei. Tačiau tai nėra teisinga nei modernybės, nei pačios ortodoksijos atžvilgiu.

Religijos laisvė yra iššūkis religijoms ir tuo pat metu užtikrina teigiamas perspektyvas. Religijos laisvė reikalauja pliuralizmo ir tolerancijos, bet svarbu suprasti, kad ši tolerancija nėra visa ko nihilistinis ar nerūpestingas priėmimas, abejingumas tiesai. Atvirumo kitam prielaida pirmiausia yra nuoširdus savo paties tradicijos pažinimas ir vertinimas.

Suprantant religijos laisvę labai svarbu suprasti sąryšį su tiesa. Reikia priimti, kad riba tarp tiesos ir tiesos nebuvimo savo ir kito religijoje nesutampa. Tačiau tai nereiškia reliatyvizmo ar teologinio minimalizmo.

Religijos tiesa neturi būti atskirta nuo žmogaus laisvės tiesos. Dievas yra žmogiškos būtybės Dievas. Esminis kriterijus vertinant religijos tiesą yra tai, kaip ji saugo žmogaus orumą, išlaisvina žmogų ir atsako į jo egzistencines problemas. Krikščionys yra įsitikinę, kad tikėjimas į Kristų, Tiesą kaip Meilę, kurio atžvilgiu žmogaus laisvė yra santykyje, bet ne turėjime, neuždaro žmogaus, tačiau jį išskleidžia.

Kita kliūtis žmogaus teisių supratimui yra idėja, kad tai yra tik individualistinės teisės, kenksmingos nevakarietiškoms tradicijoms. Tačiau tai nėra teisinga perspektyva: jau Prancūzų revoliucijos deklaracijoje „laisvė – lygybė – brolybė“ yra skelbiamos kartu, panašiai ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Kitaip tariant, individuali dimensija nėra atsiejama nuo bendruomeninės. Visi trys principai vienas kitą paaiškina ir išskleidžia.

Dar viena kliūtis yra ortodoksų Bažnyčių istorinė patirtis, ateistinių režimų persekiojimas, kuris trukdo pilnai suprasti, kaip Bažnyčios galėtų bendradarbiauti su valstybe, kuri skelbiasi religiškai neutrali arba pasaulietiška. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising