Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-02-11 13:55:27
A+ A- print this page



Ligonių dienos kontekste: Jono Pauliaus II laiškas „Salvifici doloris“ apie skausmo prasmę



Vasario 11 dieną Bažnyčioje yra minima Pasaulinė ligonių diena, įsteigta popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva 1993 metais. Jau pristatėme tradiciškai Šventojo Tėvo skelbiamą žinią, kurią šiais metais Pranciškus skyrė temai „Tikėjimas ir artimo meilė: „Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius”. Jonas Paulius II Pasaulinę ligonių dieną simboliškai sujungė su Lurdo Dievo Motinos liturgine švente. Lurdo šventovė yra garsi stebuklingais išgijimais, yra vienas iš ligonių piligrimystės centrų.

Tačiau vasario 11 dieną sukanka ir kitų reikšmingų sukakčių. Pirmiausia, 30 metų nuo palaimintojo Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško „Salvifici doloris“ apie kančios prasmę paskelbimo. Kančios klausimas yra vienas iš sunkiausiai atsakomų žmogui, tuo pat metu visi žinome, kad kančia yra neatskiriama nuo žmogiško gyvenimo. Kančios klausimas galiausiai atveda prie kito pamatinio klausimo apie blogį.

Jonas Paulius II savo laiške trokšta parodyti, kad kančia nėra vien tai, kas žmogų vien sunaikina, atima iš jo gyvenimo bet kokią prasmę ir pažangą. Anaiptol, kančia gali įgyti išganingą vertę, ypač suprantant, kad ji yra kažkas platesnio už vien kūno kančią, už vien medicinos kompetenciją. Nėra lengva suprasti ir priimti kančią: kaip rašo popiežius, kančios klausimas neretai adresuojamas Dievui, žmogus pyksta ir konfliktuoja su Dievu, kartais pradeda neigti Dievą.

Biblijoje taip pat yra daug tekstų, kurie svarsto apie kančios prasmę, kaip kad Jobo knyga. Štai, Jobo draugai mano, kad šiam teisiam vyrui tekusius kančios yra už jo nuodėmingumą, kurio jis nenori pripažinti. Jų akimis kančia yra prasminga kaip bausmė už nuodėmę, Dievas yra tarsi Teisėjas, kuris atlygina už gerą ir baudžia už piktą.

Tačiau Jobas paneigia kančios su bausmės už nuodėmę sutapatinimą ir Dievas galiausiai patvirtina jo nekaltumą. Jobo kančia yra nekalto žmogaus kančia ir turi būti priimta kaip slėpinys, kurio žmogus savo protu nėra pajėgus iki galo suvokti, pažymi popiežius.

Jobo knyga nesiekia paneigti bausmės už blogį principo, tačiau parodyti, kad ne kiekviena kančia yra kaltės padarinys, ne kiekviena kančia turi būti siejama su teisingumu grindžiama moraline tvarka. Kita vertus, Jobo knyga atskleidžia kančios kaip išbandymo ir kaip mokymosi prasmę.

Tačiau krikščionims: pažymi Jonas Paulius II, meilė yra giliausias atsakymo, kokia kančios prasmė, šaltinis. Šį atsakymą Dievas davė žmonėms per Jėzaus Kristaus kryžių. Pirmiausia tuo, kad suteikia viltį, jog kančia ir mirtis nepražudo žmogaus amžiams, tuo jo egzistencija nepasibaigia visišku sunaikinimu, priešingai, Dievas atveria jam duris į amžinąjį gyvenimą. Kančia, mirtis, blogis, nuodėmė praranda savo absoliutumą.

Kristus, būdamas nekaltas, laisvai prisiima kančią – iš meilės žmogui. Dar daugiau, kančia yra tas instrumentas, kuriuo Jis įveikia nuodėmę ir mirtį, per aukščiausią kančią pasiekia aukščiausią gėrį. Todėl sakome, kad jo kančia buvo „atperkanti“.

Kiekvienas kenčiantis žmogus, rašo Jonas Paulius II, gali dalyvauti toje atperkančioje kančioje, aukoti savo kančią, tuo pat metu savo kančiai suteikdamas naują prasmę, silpnumą ir blogį paversdamas išaukštinimu, laimėjimu. Tai evangelinis paradoksas, apie kurį daug rašo, apsvarstydamas savo paties kančią, apaštalas Paulius. Ir pats Kristus nenuslėpė nuo savo mokinių, kad jiems reikės kentėti.

Jei kai kurie žmonės dėl kančios paneigė ar atsisakė Dievo, tai daugybės kitų, tarp jų ir didžių šventųjų, patirtis rodo, jog per kančią jie priartėjo prie Dievo, atsivertė, subrendo, pradėjo kitaip matyti. Atradę atperkamąją kančios prasmę tuo pačiu jie įveikė kančios nenaudingumo pojūtį.

Iš kitos pusės, kančia verčia atsakymo ieškoti ir reaguoti ne tik tuos, kurie kenčia, bet visus: per užuojautą, solidarumą, meilę. Žmogiškosios kančios pasaulis tarytum nuolat šaukiasi kito, žmogiškosios meilės pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios meilės, pažymi popiežius, pridūręs, kad kančios prasmės priėmimas toli gražu nereiškia pasyvumo kančios akivaizdoje. Priešingai, krikščionis aktyviai ieško kaip ją sumažinti.

„Kartu Kristus mokė žmogų daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie kenčia. Šiuo dvejopu aspektu jis iki galo atskleidė kančios prasmę“, rašo Jonas Paulius II. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising