Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-02-24 10:33:11
A+ A- print this page



Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo pamokslas meldžiantis už Ukrainą ir jos žmones



Mieli broliai ir seserys, viena gražiausių žmogaus savybių yra jautrumas, neabejingumas kitam žmogui, ypač jo kančiai. Tiesiog nežmoniška būtų nusisukti nuo to, kuriam reikia pagalbos, praeiti kita kelio puse, kaip levitas iš Jėzaus palyginimo, apsimesti nepastabėjus ar pasiteisinti užimtumu. Šiandien ne tik pagalvojame apie šalia mūsų gyvenančius žmones, laukiančius šilto žodžio, konkretaus rankos prisilietimo, patarimo ar padrąsinimo. Žvelgiame į netoli mūsų gyvenančius žmones Ukrainos žmones, jų siekius ir kančią, lūkesčius ir laukiančius iššūkius.

Matydami tai, kas vyko šią savaitę ir praėjusiais mėnesiais Kijeve, negalime neklausti: kodėl žmogus, sukurtas Dievo pagal jo paveikslą ir panašumą, kad gyventų broliškai su kitais žmonėmis, istoriją paženklino krauju ir neapykanta? Kodėl nepajėgė savo širdyje užgesinti mažos pykčio liepsnelės, kol gaisras netapo nevaldomas?

Iš tiesų, žmogus yra pažeistas ir silpnas, ne visada pajėgus kontroliuoti savo jausmus ir reakcijas, pasiduodantis savanaudiškumui, bet visų bendras sugyvenimas tampa įmanomas tik tada, kai jis atsispiria pykčiui, neapykantai, kerštui. Jėzaus žodžius visada nelengva priimti, bet akivaizdoje viso to, kas vyko Ukrainoje, jie skamba dar labiau svaiginančiai. Mylėti priešus, melstis už persekiotojus! Kaip tai daryti, kai tiek neteisybės? Ar blogis netaps dar galingesnis, jei jam nepasipriešinsime? Argi negalima gintis?

Tikrai ne apie tai Jėzaus paraginimas. Viešpats neprašo, kad nusikaltimas liktų nenubaustas. Jis nori vieno: kad mūsų širdyse negausėtų neapykantos ir keršto. Juk kaip meilė iššaukia meilę, taip neapykanta kelia neapykantą. Pavyzdys mums yra dangiškasis Tėvas, kuris siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų, mums gaires duoda Jėzus, tapęs žmonių neapykantos auka, bet atidavęs savo gyvybę taip pat ir už tuos, kurie jį nužudė. Jėzus iš tiesų labai reiklus: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Evangelijos pagal Luką pasakyta kitais žodžiais: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Labai gera nuoroda, padedanti suprasti, kaip galėtume sekti Viešpačiu, būdami tokie netobuli. Reikia išrauti kiekvieną keršto ir neapykantos piktžolę ir širdies, o dar svarbiau – auginti, stiprinti troškimą padėti artimui, kiek tik pajėgiame. Kitaip kuo skirtumės nuo tų, kuriais piktinamės, kuriuos smerkiame?! Kaip tik ši Evangelija mums duoda šviesą ir kryptį, kai meldžiamės už Ukrainą ir jos žmones.

Tai, kas paskutiniu laiku atsitiko Ukrainoje, pirmiausia Kijeve, man primena prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje vykusius Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Sausio 13-osios Seimo ir televizijos gynimą, dar didesnį susitelkimą po nekaltų žmonių žūties, aukų laidotuves, o paskui pergalės džiaugsmas, pasikeitimo euforija, senos sistemos atmetimą. Gal kaip Ukraina didesnė šalis, taip ir jiems tekęs išbandymas buvo sunkesnis. Budėjimas užtruko ne kelias dienas, kaip Vilniuje, o tris šaltus žiemos mėnesius. Daug daugiau aukų, dešimtys žuvusių herojų, kuriuos išlydėjo karstuose giesme ir malda iš tos pačios aikštės, kurią jie gynė. O dešimtys tūkstančių ukrainiečių šviečiančius mobilius telefonus laikė iškėlę, lyg žvakutės.

Kažkas gana skeptiškai sakė, kad Ukrainoje vyksta „dideli žaidimai“, kad visi politiniai lyderiai turi tam tikrų verslo grupių užnugarį, kad žmonės nėra vieningi ir dalis nepritarė Maidano protestuotojams ir kovotojams. Gal skeptikai mato tiesą, bet tai ne visa tiesa. Yra daug gilesnė tiesa, negu žmogus gali suplanuoti. Nepaisant visų grupių interesų, kurios niekur neišnyko, bet žmonių akys, širdys, kraujas, nuovargis, giesmės ir buvimas kartu – tai daug daugiau, negu bet kas galėjo suorganizuoti. Ir todėl tikiu, kad jie gali pasiekti ne tai, ko viena ar kita grupė norėjo, o tai, dėl ko paprasti žmonės išėjo į šaltą aikštę, rizikavo. Kaip rašė Ukrainos vyskupai, šie žmonės buvo piligrimai, keliavę kartais bauginamu keliu Dievo duoto orumo link. Ir jį išsikovojo.

Svarbiausia visuose šiuose įvykiuose ir yra žmonės – ne masė, ne minios, o žmonės su savo likimu, savo šeimomis, tėvais ir motinomis, su savo ateities planais. Kai kas nespėjo sulaukti vasarą suplanuotų vestuvių, kaip Lvovo katalikų universiteto dėstytojas, nušautas vos atvykęs į Kijevą; kai kas gimus sūnui jau už savaitės buvo Maidano aikštėje ir dar už mėnesio žuvo. Tai žmonių likimai. Mus sujaudina didelis žuvusių skaičius, bet ir viena nutraukta gyvybė, tai sunaikintas Dievo šedevras, sugriautas kosmosas. Kančia ir žūtys buvo sunkus išbandymas, bet kartu tautos sąmonėjimo, vienijimosi, perkeitimo laikas. Po tokių įvykių jau nebegali būti kaip seniau. Kažkas švento yra tame, kas vyko ir vyksta. Tiesa, po pergalės šventės ateis kasdiena. Kurti ir statyti bus dar sunkiau, negu atlaikyti barikadų šturmą. Tą ir Lietuvoje patyrėme. Bet tai visų, kurie kuria ir stato dalis: ieškoti sprendimų kai nuomonės ir norai išsiskiria.

Tarp Kijevo aikštėje susirinkusių žmonių nuolat buvo įvairių Bažnyčių dvasininkų, kurie meldėsi už savo tautą. Dalis cerkvių ir bažnyčių buvo atidarytos, kad ten žmonės galėtų prisiglausti ir pailsėti. O Ukrainos graikų-katalikų vyskupų Vakarų Europoje prieš keletą dienų rašė:

„Kreipiamės į milijonus tų, kurie visoje Ukrainoje kaunasi už savo orumą. Kreipiamės į jus paties Kristaus žodžiais: „Nebijokite!“ ... Atminkite pergalingus mūsų kankinių ir išpažinėjų liudijimus ir kiekvieno iš mūsų atpirkimo istoriją. Šis Šv. Velykų tikėjimas, kad kryžius veda į Prisikėlimą ir kad kančia priartina naują gyvenimą, gali būti mums paskatinimas šiuo kritiniu laiku, kuris kartais gali rodytis bauginantis. Viešpats ne kartą išlaisvino mus iš vergijos pančių ir mūsų piligrimystė į „pažadėtąją žemę“ tęsiasi. Galime pasitikėti, kad Dievas niekada mūsų neapleis... Orumas ir Dievo nustatyta tiesa yra nepaneigiami. Orumas ir Dievo nustatyta tiesa triumfuos!“

Triumfuos, kai gyvensime ne pykčiu ir neapykanta, o Evangelijos meile. Kartu tai padrąsinimas, kad visada galime išsaugoti Dievo duotą orumą, šeimą, pagarbą gyvybei, laisvę, taip pat laisvę viešai išpažinti tikėjimą; paskatinimas ir mums, kad nebūtume apsnūdę nuo „normalaus gyvenimo“ (nebūtinai patogaus ir geriausio, kurio norėtume, bet normalaus), bet visada stengtumėmės išlaikyti orumą ir Dievo nustatyta tiesą, duotą mums kaip dovana ir įpareigojimas.




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising