Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-02-22 13:40:29
A+ A- print this page



Septintasis eilinis sekmadienis



Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5,38-48)

DIEVO PAGALBA, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Mylėti, mylėti vienas kitą, jausti meilę kažkam ir būti mylimam… sakytume, meilė yra vienas iš pačių gražiausių dalykų, su kuriais žmogus gali susidurti šiame gyvenime. Kuomet žmogus yra mylimas ir sugeba mylėti, jo gyvenimas pasikeičia, tampa kitoks, jį užpildo džiaugsmas ir entuziazmas. Jei vaikas šeimoje yra laukiamas, galbūt, po ilgų mėginimų įveikti tam kliūtis, jo gyvenimas nuo pat pirmų akimirkų yra apgaubtas meilės, ir, nesvarbu, kaip toliau klostysis gyvenimas, toks žmogus suaugęs taip pat sugebės vadovautis meile ir parodyti ją kitiems. Tas pat galioja ir dviejų suaugusiųjų atžvilgiu: mylimas žmogus ir pats yra kupinas meilės, ypač tada, kai susiduriame su iškentėta, perėjusia tūkstančius išmėginimų švelnia ir ištikima meile… tokia meilė atneša laimę. Tai įrodoma ir tuo, kad, tokiems jausmams praėjus ar nesusilaukus deramo atsako, viskas žlunga: nelaimėlį įsuka vienatvės, prieštaravimo, irzlumo, vidinės tamsos sūkurys, kartais net puolama į depresiją, o kiekvienos dienos įspūdžiai susideda tik iš tokių liūdnų akimirkų. Nieko nepadarysi: meilė keičia žmonių gyvenimus ir, kai į ją atsiliepiama, nėra tokios jėgos, kuri galėtų ją sunaikinti.

Žinoma… lengva mylėti, kai esame mylimi, o jeigu taip nėra? Kas, jeigu į savo palankius jausmus nesusilaukiame atsako? Kas, jeigu mūsų nesupranta ar klaidingai išsiaiškina tai, ką norėjome pasakyti ar padaryti? Kaip tada, jeigu mus vos pakenčia ar netgi nekenčia? Nuostabu ir lengva mylėti draugus, tačiau kaip su tais, kurie nemyli ir nekenčia? Bene paprasčiausia būna atsimokėti tuo pačiu. Tau nepatinku? Tu man irgi! Manęs nemėgsti? Aš tavęs taip pat! Nekenti manęs? Aš… na, gerai, esu per daug išauklėtas, tai apsiribosiu kitu posakiu: „Tu man nieko nereiški“. Gal tai netgi blogiau, bet, žvelgiant iš kitos pusės, ką galiu padaryti? Negi tikrai privalau tapti kankiniu?! Jei kas myli mane, ir aš myliu jį, jei kas manęs nemyli, ir aš jam atmoku tuo pačiu. Ko gero, svarbiausia yra aiškumas ir drąsa aiškiai, nevyniojant žodžių į vatą, pasakyti: „Kiekvienam savo“.

Taip mąsto žmonės, ir ta filosofija jau nuo seno buvo išreiškiama žodžiais: „Akis už akį ir dantis už dantį“…

Tačiau pasirodo, kad toks mąstymas krikščionims yra netinkamas… Viešpats išrado kitokią, daug sudėtingesnę ir radikalią logiką, kuria privalo remtis krikščioniška meilė. Gavai antausį? Atgręžk kitą skruostą. Tau nuplėšė apsiaustą? Pasivyk grobiką ir pasiūlyk jam dar ir palaidinę! Pėsčias bendradarbis prašo jį pavėžėti iki autobusų stotelės? Nepasitenkink tuo ir parvežk jį iki namų, nors yra rizika, kad jis tai palaikys paslauga, kurią reiks suteikti kiekvieną dieną. Šiandieninis žmogus tokią logiką palaikys šaipymusi, tuo labiau, kad viskas suvedama į labai konkrečius dalykus: mylėti tuos, kurie mūsų nekenčia, ir melstis už savo persekiotojus…

Patinka mums tai, ar ne, tačiau tokia yra Evangelijos logika. Jėzus yra visiškai atviras su mumis ir aiškiai pasako, kokia yra mūsų Dievo mintis, kalbant apie meilę. Visi žino, kad mylėti tą, kuris myli mus, yra lengva ir teikia pasitenkinimą. Visi žino, kad sveikintis tik su draugais yra paprasta ir malonu, tačiau mūsų Viešpats nori daugiau, daug daugiau.

Kodėl Dievas to iš mūsų reikalauja? Gal mes, krikščionys, esame patys geriausi? Gal esame šaunesni už kitus? Tikrai tuo netikiu… Tada kyla klausimas: kodėl kaip tik mums įsakoma mylėti visus, netgi tuos, kurie mūsų nemyli ar netgi mūsų nekenčia, jei nesame gavę jokių ypatingų antgamtinių dovanų ir šia prasme nesiskiriame nuo kitų žmonių? Remiantis šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištraukos žodžiais, privalome taip elgtis, kad „būtume savo dangiškojo Tėvo vaikai“, Tėvo, kuris su meile žvelgia į visus, gerus ir blogus. Pagal pirmojo Mišių skaitinio žodžius, privalome „būti šventi, nes Viešpats, mūsų Dievas, yra šventas“, o tai reiškia, turime būti panašūs į Jį.

Tiesa, nė vienas iš mūsų neturi tokių pretenzijų. Nė vienas iš mūsų nemano galįs tapti toks šventas, koks yra Dievas, netgi tapti panašiais į Jį mums yra neįsivaizduojamas dalykas. Žmogus yra žmogus, o Dievas yra Dievas: dvi skirtingos būtys!

Taip yra, jei viską vertinsime moraline ir elgesio prasme, apsiribodami savo žemiška – žmogiška patirtimi. Tačiau, kai pereiname į teologijos ir išganymo istorijos plotmę, viskas pasikeičia. „Esame sukurti pagal Dievo paveikslą, į Jį panašūs“, esame šventų-jų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, „sukurti nedaug kuo mažesni už angelus“. Per Kalėdas mums primenama, kad „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“. Tai mūsų gyvenimo ir mūsų pašaukimo santrauka.

Todėl neturime stebėtis, kad Viešpats Jėzus, gerai tai žinodamas, savo apaštalams, o per juos ir visiems savo mokiniams pateikė tokius, atrodytų, neįsivaizduojamai sunkius reikalavimus. Išganytojas ragina mus nepasimesti, susidūrus su jais, bet pamėginti suvokti giliausią juose slypinčią prasmę, pripažinti, kad tie reikalavimai teisėti ir teisingi, o drauge prisiimti ir asmeninę atsakomybę, na, bent jau šiek – tiek. Atrodytų, tarsi Jėzus sakytų: „Esi Dievo namiškis, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašus į Jį? Įrodyk tai savo gyvenimu. Mylėk taip, kaip myli Dievas!“

Ar tikrai tame yra kažkas ypatingo? Antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?… Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“. Visa, kuo esame, ar ką gero padarome, išplaukia ne iš mūsų gabumų, nes iš tikrųjų nedarome nieko ypatingo, mylėdami mus mylinčius ar sveikindami mus sveikinančius. Vadinasi, jei tai nepriklauso nuo mūsų sugebėjimų, sugebėjimas mylėti priešus ir melstis už persekiotojus yra Dievo malonės ženklas ir dovana.

Jėzaus pamokymas yra iššūkis mums visiems: mylėti, susidūrus su neapykanta, susilaukus pašaipų, pasitikėti tuo, kuris tą pasitikėjimą nuolat išduoda… taip, kaip manimi, suklupusiu prie klausyklos, pasitiki Dievas. Ir jeigu Viešpats mums žada savo pagalbą, kodėl neturėtume pamėginti elgtis taip, kaip Jis?…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising