Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-03-08 15:06:02
A+ A- print this page



Pirmasis Gavėnios sekmadienis



Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1-11)

MESIJO KELIAS, Mons. Adolfas Grušas

Turintieji galimybę trečiadienį dalyvavo Gavėnią pradedančiose senovinėse pelenų laiminimo ir barstymo apeigose, kuomet kunigas, užberdamas ant galvos pelenų, kvietė atsiversti, drauge primindamas, kad iš tiesų esame tiktai dulkės.

Negyvybingos dulkės, jei Dievas neatgaivina savo Žodžiu… Nenaudingos dulkės, jei šir-dyje trūksta vilties … Esame dulkės, kurias Dievas pripildo nemirtingumo…

Dulkių, kaip kažko praeinančio, nepastebimo ir nereikšmingo, sąvoka labai tinka žmogui, jei susimąstytume, kiek laiko skiriame ginčams, siekdami karjeros, kai namo gyventojų bendruomenės susirinkimas pereina į karštus ginčus, kad tik būtų galima gauti daugiau ir mokėti mažiau, kai matome vadinamąjį politikos pasaulį, kuriame daryti niekšybes kitam, siekiant savo naudos jau yra tapę bjauria taisykle… Pakanka prisiminti, kiek kartų mus pačius kankino nemiga dėl to, kad nepavyko koks nors darbas ar sumanymas, kad buvome išbarti viršininko, kad svarstyklės parodė porą kilogramų per daug…

Esame tik dulkės…

Galbūt, šis priminimas yra ir šiurkštokas, tačiau jis atitinka realybę, pagaliau, kažkiek apie tai kalba ir šio sekmadienio Evangelija, pasakojanti mums apie Jėzaus viešojo gyvenimo pradžią.

Ją Išganytojas pradeda… pabėgimu. Jis išeina į dykumą, kad galėtų pasimelsti, būti su Tėvu, kad galėtų pasninkauti, taip, kaip tai darė visa Izraelio tauta Sinajaus dykumoje. Dievas nori dalytis likimu su ramybės nerandančiais žmonėmis.

Kartais reikia turėti drąsos pasitraukti, kad atrastum pats save…

Drauge Jėzus nori apibrėžti savo, kaip Mesijo, pasiuntinybę. Be abejo, Jėzus žino visas Dievo paslaptis, nes pats yra Dievas, tačiau žmonių atžvilgiu Jis nenori turėti jokių privi-legijų. Kaip ir visi žmonės, jis turi planuoti, nuspręsti, nusibrėžti ateities darbus. Jei taip žvelgsime į Jėzaus buvimą dykumoje, Jo pasirinkimas kelia šiurpą.

Apaštalas Matas pakankamai plačiai aprašo gundymo sceną: tris pagundas, kurioms Jėzus turi atsispirti, remdamasis tik Dievo Žodžiu. Kaip ir įprastose rabinų diskusijose, Jėzus piktajai dvasiai atsako tik tokiais argumentais. Viešpats žino Dievo Žodį, tačiau jį žino ir Piktasis.

Mes kartais sakome, kad net nejaučiame pagundų. Taip atsitinka todėl, kad patys blogai elgiamės, nesuvokdami ir neprisimindami mus gelbstinčio Dievo Žodžio. Pagundos skirtos šventiesiems, o ne mums, statistiniams vidutiniams mokiniams…

Piktoji dvasia Jėzui siūlo tris Jo, kaip Mesijo, kelius. Vienas jų istorinis, susijęs su Dovydo karalystės atkūrimu žydų tautai. Tai duonos, politikos, šventos valdžios karalystė. Kitas Mesijo kelias vestų per stebuklus, nepaprastus reiškinius, neįmanomus įvykius. Trečias kelias – tai kompromisas su valdžia, kurią turi Jeruzalės kunigai, bendradarbiaudami su okupantais romėnais.

Jėzus atsisako visų trijų pasiūlymų: jis skelbs ne revoliuciją, o atsivertimą, nesistengs ste-binti žmonių stebuklais, bet rūpinsis įtikinti juos Dievo Žodžiu, bus sąžiningas su turinčiais galią, tačiau nevengs nurodyti jų klaidų.

Vertinant grynai žmogiškoje plotmėje Jėzaus pasirinktas Mesijo kelias labai silpnas. Gra-žus, bet silpnas. Susidaro įspūdis, kad Dievas pernelyg optimistiškai žvelgia į žmones, ko gero, tiki, kad esame geresni, negu yra tikrovėje. Gundytojas tai dar kartą primins Išganytojui Jo kančios metu, kai atrodys, kad Dievo meilė, kurią Jėzus skelbė žmonėms draugiškai, su užuojauta ir pasitikėjimu, taip ir liko nesuprasta.

Tada Jėzus turėjo tai patvirtinti mirtimi: pats suniekintas, kaip dulkė…

Šis sekmadienis verčia ir mus susimąstyti bei apsispręsti: kokie norime būti, kokį Dievą norime sekti? Tam reikia išeiti į dykumą, kad Dievo akivaizdoje apsivalytų mūsų širdys, kad neieškotume Dievo, kuris pasotina kūną, stebina stebuklais ar užtikrina visuomenės tvarką, bet su pasitikėjimu žvelgtume į Dievą, kuris mus, menkus, kaip dulkės, lydi savo gailestingumu ir meile…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising