Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-03-11 13:30:41
A+ A- print this page



Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Kovo 11-ąją



Prieš 24 metus su Dievo pagalba mes išėjome į laisvės kelią. Sakau – su Dievo pagalba, nes su mumis galėjo nutikti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje. Kai paskelbėme atkurią savo Nepriklausomybę, didžiosios valstybės ne tik neskubėjo pripažinti mūsų laisvės aktą, bet ir abejojo mūsų sprendimu. Tačiau mes buvome teisūs, nes Dievas sukūrė laisvą žmogų, todėl visos tautos turi prigimtinę teisę gyvuoti laisvos ir nepriklausomos, neatsižvelgiant, ar tai kam nors patinka, ar nepatinka. Valstybes, bandančias kitoms valstybėms primesti savo valią, vadiname agresorėmis, pažeidžiančiomis nepajėgiančių apsiginti tautų teises. Lietuva šią agresiją patyrė ir ilgus metus nešė nelaisvės pančius, todėl Kovo 11-ąją dėkojame Dievui už laisvės rytą, nepaisydami, kad turime visokių bėdų.

Laisvė nėra stebuklinga lazdelė, kuria pamojus išsipildo žmonių norai. Atvirkščiai, laisvė suteikia galimybę daryti gerus, protingus sprendimus, bet lygiai tiek pat – elgtis neatsakingai. Viskas priklauso nuo, kaip naudojame laisvę. Laisva visuomenė privalo būti labai atsakinga, panaši į darnią šeimą, kurioje kiekvienas narys mąsto ne tik apie save, bet ir apie kitus, kad ir jiems būtų gera. Ne tik tėvai rūpinasi vaikais, bet ir vaikai privalo neužmiršti savo tėvų.

Kaip šitai pasiekti laisvoje visuomenėje? Demokratinėje visuomenėje paskiros žmonių grupės gali turėti skirtingų siekių, tačiau visoms grupėms privalomas bendras vardiklis – laikymasis prigimtinio įstatymo: nedaryti kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma, ir daryti kitam tai, ko ir pats lauktumei iš kitų. Šis įstatymas įrašytas mūsų prigimtyje, todėl jis yra pirmas normalios visuomenės kertinis akmuo.

Mes, katalikai ir kiti krikščionys, sudarome didžiausią Lietuvos visuomenės grupę ir vadovaujamės Šventajame Rašte randamu Dievo žodžiu. Ką Dievo žodis sako mums rūpimu laisvos visuomenės klausimu?

Šiandien Evangelijoje girdėjome, kaip Kristus mokė savo mokinius melstis. Šią Viešpaties maldą kiekvienas krikščionis moka atmintinai, o jei nemoka, turėtų išmokti. Ko mus moko kasdien kalbama malda?

Maldoje kreipiamės į Dievą, vadindami jį Tėvu, o tai reiškia, kad laikome save jo sūnumis ir dukromis. Jeigu esame vieno Tėvo vaikai, tuomet mums negali būti svetimų žmonių, kurie mums nerūpėtų. Jei šis suvokimas būtų gyvas kiekviename iš mūsų, tai jau į valstybės pamatus būtų padėtas antras svarbus akmuo.

Kalbėdami Tėve mūsų maldą, prašome, kad ateitų Dievo karalystė ir kad žemėje būtų vykdoma jo valia panašiai, kaip ji vykdoma danguje. Išsakydami šiuos prašymus, mes drauge išsakome ir savo pasiryžimą paisyti Dievo valios ir aplink save kurti ne šėtono, bet Dievo karalystę, kurioje būtų gerbiamos ir Dievo, ir jo kūrinių teisės. Klusnumas ne žmonių, bet Dievo valiai yra kitas laisvos tautos pamatinis akmuo.

Maldoje Tėve mūsų prašome, kad Dievas mums būtų gailestingas tiek, kiek patys esame atlaidūs ir gailestingi kitiems. Jeigu kasdien kalbame Tėve mūsų ir prašome sau Dievo gailestingumo, turėtume būti nusiteikę atleisti artimui visa, kuo jis yra mums nusikaltęs. Dėl ko šiandien labiausiai kenčiame? Dėl pykčių, dėl nesutarimų, dėl stokos atlaidumo. Jeigu viso to nebūtų tarp mūsų, jei žmonių veiduose matytume spinduliuojantį geranoriškumą, kardinaliai pasikeistų Lietuvos veidas. Taigi atlaidumas ir gailestingumas yra būtinas akmuo visuomenės pamatuose.

Kreipdamiesi į dangaus Tėvą, prašome gelbėti nuo pikto ir neleisti, kad būtume gundomi virš mūsų jėgų. Šiuo prašymu pavedame dangaus Tėvo globai savo gyvenimą, pasitikėdami ne savo jėgomis ir išmintimi, bet prašydami, kad jis mus saugotų ir gintų. Šią Dievo globą patyrėme devyniasdešimtųjų tragiškomis Sausio dienomis, kai brutalią jėgą sulaikė ne mūsų ginklai, bet pats dangus.

Jeigu mūsų visuomenė remsis į stiprius pamatus, kuriuos primena malda Tėve mūsų, atlaikysime visas negandas. Tačiau išlieka pavojus, kad žmonės, kuriems mes patikime valdžios svertus, gali nepaisyti šių pamatų ir bandyti juos pakeisti žmonių sugalvotais mitais, chimeromis.

Žmonės sugeba prisidengti net šventais dalykais, kaip antai žmonių teisėmis, ir bando įpiršti visuomenę ardančias ir marksizmu grindžiamas ideologijas. Prisidengiant žmogaus teisėmis yra niekinama ir griaunama prigimtinė šeima. Prisidengiant moterų teisėmis, paneigiama teisė negimusiems kūdikiams išvysti šį Dievo pasaulį. Neseniai matėme, kaip jauni žmonės prie Seimo prašė palikti teisę žudyti negimusius kūdikius. Prisidengiant žmogaus teisėmis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pasaulyje išplito vadinamoji seksualinė revoliucija, palikusi milijonus vaikų be tėvų ir milijonams žmonių užtvėrusi kelią į sėkmingą santuokinį gyvenimą.

Kovo 11-oji – tai diena, kai dėkojame Dievui už laisvę bei nepriklausomybę, bet drauge tai diena, verčianti apmąstyti, kaip naudojamės laisve. Todėl kviečiu gegužės mėnesį labai atsakingai dalyvauti Europos Parlamento ir prezidento rinkimuose ir, susitikus su kandidatais, jų aiškiai paklausti, kokias nuostatas jie palaikys gyvybės ir šeimos klausimais. O šiandien melskimės už vienybę, kurios dažnai stokojame, už tvirtas ir sveikas šeimas, nes mūsų vienybė ir sveikos šeimos yra tvirčiausias laisvos tautos pamatas.




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising