Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-03-11 13:40:18
A+ A- print this page



Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Nepriklausomybės atkūrimo dieną



Šiandienos liturgijos skaitiniai atkreipia mūsų dėmesį į maldos galią. Mūsų tautai nėra svetimas nei maldos poreikis, nei jos galia. Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną prisimename, kiek maldavimų išsakyta per ilgus pokario metus prašant Viešpatį laisvės dovanos. Lietuvoje, tremtyje ir išeivijoje maldos ir aukos už tėvynės laisvę lydėjo mūsų tautos sūnų ir dukrų kasdienybę. Jų tikėjimas ir malda įkūnijo svajonę vėl turėti nepriklausomą tėvynę. Tačiau šiandien Ukrainos įvykiai mums primena ne tik šios dovanos brangumą, bet ir jos trapumą.

Dievo Žodis yra galingas, jis nelieka neįvykdytas. Bet kartu malda nėra magiška formulė, kurią sukalbėjus mūsų norai stebuklingai išsipildo. Maldos efektyvumas nepriklauso ir nuo žodžių gausos.

„Tėve mūsų“ maldos žodžiai, kurių Viešpats šiandien moko apaštalus, tarsi įrėmina tikrąją maldą – santykį su Tėvu, kuriuo grindžiamas visas mūsų gyvenimas. Juk malda visų pirma yra santykis tarp asmenų, meilės ryšys su triasmeniu Dievu: su mus mylinčiu Tėvu, su mus išvaduojančiu Sūnumi ir su galią mums teikiančia Šventąja Dvasia. Kaip visuose santykiuose, taip ir čia reikia laiko, dėmesio, pagarbos ir nuolatinio bendravimo, kad žmogaus ryšys su Dievu augtų ir stiprėtų. Tikram santykiui kurti neužtenka formulių kartojimo, būtina širdžių kalba. Nors, kaip matome iš kūdikių elgesio, bendravimas gali prasidėti išreiškiant vien savo poreikius, tačiau ilgainiui jis turi tapti brandžiu autentišku tarpusavio santykiu.

Kaip realiai jaučiame laisvės poreikį, taip natūraliai turime trokšti melstis. Tikras troškimas pasižymi nesavanaudiškumu. Galėjome stebėti, kaip šis nesavanaudiškas troškimas augo Sąjūdžio atgimimo dienomis, subrendo drąsiuose, rizikinguose Signatarų veiksmuose kovo 11-ąją ir visos tautos aukoje sausio 13-ąją. Drąsa kyla iš pasitikėjimo, kad Dievas yra mus mylintis Tėvas, kuris neapleidžia savo vaikų, bet jais rūpinasi.

Melsdamiesi „Tėve mūsų“ bendraujame ne vien su savo Tėvu. Mes meldžiamės mūsų visų Tėvui. Laisvės siekėme ne kiekvienas sau, bet mums visiems kartu. Ši laisvė taip pat suponuoja bendrą siekį rūpintis visais gyventojais – įgyvendinti socialinį teisingumą.

Vis tik neišvengiamai tenka susidurti su pagunda rūpintis tik savo reikalais. Šią pagundą gali patirti ne tik atskiras žmogus. Ji gali vilioti ir šeimas, ir atskiras valstybes. Čia nuoširdi malda yra tarsi galingas skiepas, nes jei tikrai meldžiamės mūsų visų Tėvui, turime išmokti solidarumo – turime dalytis žemiškomis gėrybėmis su kitais. Kaip vaikai žaisdami turi išmokti dalytis žaislais, taip ir dangiškasis Tėvas mus moko, kad būtina dalytis tuo, ką turime.

Tačiau popiežius Pranciškus mums primena, kad suaugusieji turi pranokti tokį vaikišką žaislų pasidalijimo solidarumą. Apaštališkajame paraginime jis rašo: „Žodis „solidarumas“ yra šiek tiek nuvalkiotas ir kartais klaidingai aiškinamas, tačiau žymi daugiau nei atsitiktinius dosnumo aktus. Jis reikalauja ugdyti naują mąstyseną, kuriai rūpėtų bendruomenė, pirmenybė visų gyvenimui, o ne tam, kad gėrybes pasisavintų saujelė žmonių.“ Savi interesai gali turėti blogų pasekmių. Tai, jog Europa nesugeba taikyti griežtų sankcijų, rodo, kad ji saugo savo interesus. O toks savanaudiškumas ir žmogų, ir kraštą gali ne tik uždaryti savyje, bet ir visiškai sužlugdyti. Laisvas yra tas žmogus ir laisva ta visuomenė, kuri gyvena ne vien sau. Tėvai yra pasirengę aukotis dėl savo vaikų, kad jų ateitis būtų šviesesnė. Kariai pasirengę, reikalui esant, guldyti galvas gindami mūsų laisvę. Politikai taip pat turi būti nesavanaudiški. Jie turi rūpintis ne tik savo politine sėkme, bet ir visų gyventojų gerove. Gavėnios metas kaip tik yra skirtas teisingiems santykiams atstatyti: santykiams su Dievu ir mūsų tarpusavio santykiams.

Pirmą kartą laisvė buvo žmogui dovanota, kai Dievas jį sukūrė ir pavedė jam valdyti visą pasaulį. Suviliotas nuodėmės ir nupuolęs žmogus prarado šią Dievo dovaną. Nuo to laiko žmonija siekia atkurti tą santarvę, gyvenimą laisvėje ir ramybėje.

Už šią laisvės dovaną sumokėta didelė kaina. Ją apmąstome Gavėnios metu, kai žvelgiame į kryžių – į Nukryžiuotąjį, kuris „Tėve mūsų“ maldos žodžius pilnutinai įgyvendina iki paskutinio atodūsio. Būdamas santykyje su Tėvu ir vykdydamas Jo valią, savo mirtimi Kristus atperka mus iš nuodėmės nelaisvės. Jis išmeldžia savo persekiotojams ir mums nuodėmių atleidimą, kurį galime priimti atleisdami kitiems. Taip Kristus tampa mus stiprinančia kasdiene Duona, kad mes galėtume džiaugtis tikrosios laisvės dovana.

Šią mūsų Nepriklausomybės atkūrimo dieną dėkokime Dievui už mums suteiktas asmeninės ir Tėvynės laisvės dovanas. Branginkime jas ir būkime pasiruošę malda ir kasdienio gyvenimo aukomis šias dovanas išsaugoti sau ir visiems dangiškojo Tėvo vaikams.




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising