Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-03-13 16:07:32
A+ A- print this page



“Civiltà cattolica”: septyni popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožai



Šiomis dienomis pasirodė daugybė straipsnių apie pirmuosius popiežiaus Pranciškaus pontifikato metus, kuriuos parengė tiek katalikiškos, tiek pasaulietinės spaudos apžvalgininkai. Savo įžvalgas pristatė ir istorinis italų jėzuitų žurnalas “Civiltà Cattolica”, jau pusantro šimto metų atidžiai ir iš arti sekantis bei analizuojantis Šventojo Sosto gyvenimą.

“Civiltà Cattolica” redakciniame straipsnyje Pranciškaus pirmieji pontifikato metai perteikiami nevardinant jo konkrečių veiksmų, tačiau jo minties ir elgesio septynias nuostatas, kurios slypi už veiksmų.

Pirma, Pranciškaus pontifikatas yra pranašiškas teologo Yves Congar nusakyta reikšme: suteikiant laiko tėkmei santykį su Dievo planu. Pranciškus yra Vatikano II Susirinkimo popiežius ne ta prasme, kad jį cituoja ar jį gina, bet ta prasme, kad suvokia šiandienoje įgyvendinamos Evangelijos giliąją prasmę. Bažnyčia turi būti geruoju samariečiu, turi būti visų namais, turi būti „lauko ligonine“.

Antra, tai susitikimo pontifikatas. Popiežius ieško susikalbėjimo tarp Bažnyčios ir žmonių. Jis nėra vien komandų žmogus, tačiau vyskupas su savo žmonėmis. Popiežius ne vien „informuoja“ ar nurodinėja, kitiems paprasčiausiai klausantis, tačiau stengiasi sukurti „susitikimą“ su tuo, kuris yra prieš jį. Popiežius kalba apie „susitikimo kultūrą“, kurios bruožas yra vien duoti, bet ir gauti, išklausyti. „Susitikimo kultūra“ priešpastatoma „atmetimo kultūrai“, ne vien žodžiais, idėjomis, bet ir veiksmais. „Susitikimo kultūra“ yra bendradarbiavimas dėl bendro tikslo, kuris yra kai kas daugiau už paprastų interesų pusiausvyrą.

Trečia, Pranciškaus pontifikatas yra „dramatiškas“ ta prasme, kad Pranciškus tikrovę mato kaip mūšio lauką, pagal Ignaco Lojolos sampratą, tarp Kristaus ir Liuciferio. Krikščionio gyvenimas yra kovos gyvenimas. Pranciškus dažnai naudoja žodį „kova“, aiškiai kalbėjo apie demoną. Bet, būtent, demono minėjimas neleidžia – niekada ir jokiu atveju – demonizuoti asmenų. Krikščionį kovoje guodžia įsitikinimas, kad paskutinis žodis yra Viešpaties. Bažnyčios uždavinys nėra „supasaulėti“, tačiau būti, kaip minėta, geruoju samariečiu, ištepti žaizdas gailestingumo aliejumi.

Ketvirta, tai įsigilinimo, pramatymo pontifikatas: atidžiai, lėtai, išsamiai apsvarstant kasdienybės tikrovę širdyje atrasti tą kelią, kuris yra atviras Dievui.

Penkta, tai „neužbaigtos minties“ pontifikatas būtent ta prasme, kad ieškant kelio negalima turėti išankstinių ir galutinių schemų apie tai, kokia turi būti tikrovė, pretenduojant į socialinės tikrovės interpretacijų ar problemų sprendimo monopolį. Nėra teorinio ir abstraktaus plano, kuri reikia pritaikyti istorijai. Priešingai, planas turi vystytis dialoguojant su konkrečia tikrove ir patirtimi. Tai kelias, kuris atsiveria juo einant. Šitaip popiežius Pranciškus supranta ir pačios Bažnyčios reformą, kurią trokšta vykdyti.

Šešta, tai įtampos tarp dvasios ir institucijos pontifikatas. Pačioje Bažnyčioje egzistuoja vidinė įtampa tarp institucijos ir Dievo Žodžio laisvės, kuri dažnai išsprūsta iš mūsų prognozių ir schemų. Dvasia nepaneigia institucijos, priešingai, ją maitina, bet tuo pat metu joje neišsitenka.

Septinta, tai pasienio ir iššūkio pontifikatas. Pranciškus ragina išeiti iš savo namų, eiti ten, kur baigiasi prasideda pasienis. Krikščionys turi palydėti kultūrinius ir socialinius procesus. Čia kyla radikalus klausimas: kaip skelbti Evangeliją šiandien žmogui, kad ir kokia būtų jo egzistencinė situacija? Bažnyčia yra keliautoja, piligrimė. Ji neturi bijoti aštraus, akmenuoto, kartais pavojingo kelio.

Galiausiai pora Pranciškaus citatų: „Bažnyčiai nereikia jos bylų apologetų ar jos mūšių kryžiuočių, tačiau kuklių ir pasitikinčių tiesos sėjėjų, kurie žino, kad ji jiems patikėta ir pasitiki jos galia. Vyskupai žino, kad kai ateis naktis ir juos pasivys dienos nuovargis, lauke išbarstytos sėklos auga. Kantrūs žmonės žino, kad piktžolės niekad nepripildys viso lauko“. „Žmogus, kuris neturi drąsos ginčytis su Dievu dėl savo tautos netinka būti vyskupu – tai sakau iš širdies, esu įsitikinęs – kaip ir tas, kuris nepajėgia prisiimti misijos vesti Dievo tautą iki tos vietos, kurią jam nurodo Viešpats“. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising