Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-04-05 13:14:13
A+ A- print this page



Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis



Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena.

Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“.

DIEVO GARBĖ, mons. Adolfas Grušas

RealAudioMP3

Šio sekmadienio Mišių Evangelijos pagrindinis veikėjas yra pats menkiausias miesto gyventojas, aklas elgeta, kuris nieko neturi ir niekam nieko negali duoti. Vis dėlto ne prie ko kito, bet prie jo stabtelėjo Jėzus. Taip yra todėl, kad, žvelgdamas į žmogų, Viešpats visų pirma atkreipia dėmesį į žmogaus kančią: Dievas nenori teisti žmogaus, o tiktai būti kartu su juo.

Žmonės, gerai pažinoję akląjį, po jo susitikimo su Jėzumi atrodė pasimetę: „Tai jis“. „Ne, ne jis, tik į jį panašus“. Kas pasikeitė? Tikrai ne pagydyto aklojo elgetos išvaizda, bet kai kas svarbesnio. Susitikimas su Jėzumi padaro mus naujais žmonėmis, pakeičia troškimus, leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą, į mus supančius asmenis ir į visą pasaulį. Dievo artumas suteikia gilesnį žvilgsnį, leidžia matyti toliau ir aiškiau… leidžia matyti širdimi.

Nesugebėję patys įvertinti padaryti stebuklo, žmonės nusivedė buvusį akląjį pas fariziejus. Iš pagydytojo jis tapo kaltinamuoju.

Tai buvo antras kartas, kuomet Jėzus gydė šeštadienį. Šeštadienį to daryti nebuvo galima, nepažeidžiant paties švenčiausio įstatymo. Tai buvo etinė ir teologinė problema, kurią išspręsti žmonės paliko doktrinos sergėtojams: fariziejams. Šie iš tiesų pateisino apie juos susidariusią nuomonę, nes pamatė ne pagydytą žmogų, o moralinį klausimą. Pasirodė, kad religinė institucija rūpinasi ne žmogaus gerove, bet vienintelis teisingumo kriterijus jai yra įstatymo laikymasis. Reikia pripažinti, kad tai sukelia milžinišką liūdesį. Saugodami tradicinį mokymą fariziejai neigia akivaizdų faktą, gindami įstatymą, paneigia gyvenimą. Jie žino visas taisykles, bet nepažįsta žmogaus. Ko gero, fariziejams būtų labiau patikę, jei tas žmogus vėl apaktų, tuo parodant, kad jie buvo teisūs. Dramą, kuri tada vyko teismo salėje ir ne kartą vyksta mūsų bendruomenėse, galima būtų nusakyti keliais žodžiais: Gyvenimo Dievas ir religijos Dievas labai skiriasi, ir taip atsitinka tada, kai doktrina plėtojama, neatsižvelgiant į gyvenimą.

Laimei, pagydytas aklasis tapo laisvu žmogumi, tvirtu ir sąmoningu žmogumi, nebijančiu pasakyti savo nuomonės išminčiams: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Tai liudijimas, kad jeigu žmogaus patirtis veda jį į gyvenimą ir dorą, tai reiškia, kad toji patirtis tikrai yra gera ir Dievo palaminta, nes Dievas visų pirma trokšta, kad žmogus gyventų.

Buvusio aklojo tvirtinimas supykdė fariziejus: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?“… Pastebėtina, kad ir Jėzaus mokiniai pradžioje kalbėjo apie nuodėmę: „Kas nusidėjo,- jis pats ar jo tėvai,- kad gimė neregys“? Jėzus nepriėmė tokios apaštalų mąstysenos ir atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“.

Dievas nepriima požiūrio, apakinančio ir neleidžiančio matyti Dievo darbų. Jis keičia senąją mąstyseną, pagal kurią visas blogis kyla iš žmonių nuodėmių. Nuodėmė nėra tas centras, aplink kurį sukasi visas pasaulis ir Dievo santykis su žmogumi, ne nuodėmė yra blogio priežastis ar pradžia. Dievas kartu su mumis kovoja prieš blogį, Jis užjaučia ir paguodžia, stiprina ir kviečia pas save. Tai Jis yra mūsų ateitis, Gyvasis, prisiliečiantis prie mūsų širdies ir atveriantis ją, Jis yra meilė, nušviečianti gyvenimą. Jam labiau rūpi ne vaikų paklusnumas, o jų laimė.

Fariziejai sakydavo, kad Dievo garbė yra įstatymų laikymasis, tačiau iš tikrųjų Dievui garbę atiduoda pakylantis elgeta, žmogus, pasijutęs laimingu, kad gali matyti ir suprasti, ir net viena tokio žvilgsnio akimirka Dievui brangesnė už visus šeštadienius…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising