Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-04-20 09:58:59
A+ A- print this page



Lietuvos ganytojų velykiniai sveikinimai



Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo velykinis laiškas

Brangieji, sveikinu Jus visus Šv. Velykų proga. Kristaus Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir gyvenimo viltis. Linkiu, kad per šias Velykas kiekvieno iš mūsų gyvenimą apšviestų Kristus. Jo Prisikėlimo šviesoje atpažįstame save tokius, kokius Dievas mus sukūrė. Šioje šviesoje gyventi – tai didysis mūsų troškimas, bet kartu ir iššūkis: gyventi viltimi, džiaugsmu, kurį Dievas mums duoda.

Ši viltis padeda atlaikyti kasdienius išbandymus. Pasaulyje yra daug reiškinių, kurie kelia nerimą, kėsinasi atimti iš mūsų ramybę. Apaštalai Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo metu taip pat buvo kupini baimės ir nerimo. Tačiau melsdamiesi ir budėdami jie sulaukė Dievo gailestingumo atsako. Kristaus Prisikėlimo šviesa ne tik suteikė jiems viltį, bet davė daug daugiau – jie buvo sustiprinti Šventosios Dvasios. Kristaus šviesa išsklaido bet kokį nerimą ir suteikia ramybę.

Šv. Velykos mums pažada naują gyvenimą. Prisikėlimas – tai pergalė prieš kančią ir mirtį. Jeigu pats Dievas atidavė save už žmoniją, tai ir žmonės turi aukotis ir tarnauti vienas kitam šeimoje. Iš to kyla džiaugsmas. Šiais Šeimos metais kviečiu krikščioniškas šeimas nešti patirtą Kristaus džiaugsmą į savo aplinką, į visuomenę.

Daug šeimų dėl įvairių priežasčių negali švęsti sakramentinės santuokos ir pilnai dalyvauti sakramentiniame gyvenime. Tačiau Kristaus Prisikėlimas, Jo meilė ir gailestingumas skirtas visiems. Kristus ieško kiekvieno, visus kviečia į bendrystę su Juo ir vieni su kitais, kad taip patirtume mums pažadėtą džiaugsmą ir ramybę. Kristus kviečia atnaujinti ir stiprinti šią bendrystę meldžiantis kartu, švenčiant kiekvieną sekmadienį kaip mažąsias Velykas.

Patyrę Kristaus Gerąją Naujieną, skleiskite ją vieni kitiems. Dalinkitės džiaugsmu, kad jis paliestų kiekvieną širdį ir sklistų bendruomenėse! Linkiu, kad per šias Šv. Velykas Jūsų gyvenimą, Jūsų šeimas apšviestų Kristaus Prisikėlimo šviesa ir pripildytų jas vilties, džiaugsmo ir ramybės.


Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir vyskupo Kęstučio Kėvalo velykinis laiškas

Ankstų pirmosios savaitės dienos rytą Marija Magdalietė atskubėjo prie Jėzaus kapo ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Marija iškart neįtikėjo, kad Jėzus prisikėlė, ir skubėjo pranešti, kad kažkas paėmė Viešpaties kūną. Panašiai buvo sunku įtikėti ir prie kapo atskubėjusiam mokiniui Petrui, nors jis ne kartą buvo girdėjęs Jėzaus žodžius: „Išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“ (Lk 18, 31–33). Nukryžiavimas tarsi stichijos banga nušlavė girdėtus žodžius, todėl Jėzui reikės surinkti savo mokinius ir galutinai paruošti būsimai misijai – eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Tačiau Jėzus nepriekaištaus mokiniams, kodėl jie buvo tokie silpni ir kančios akivaizdoje išsibėgiojo. Dievo meilė visuomet ieško silpno žmogaus, beldžiasi į jo gyvenimą ir laukia atsiliepimo.

Mes dažnai būname panašūs į Mariją Magdalietę ir Jėzaus mokinius. Visai neseniai Petras tvirtino: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu‘. Tą pat kalbėjo ir visi kiti“ (Mk 14, 31). Petro pavyzdžiu mes taip pat demonstruojame savo ištikimybę, kol viskas gerai sekasi, kol gyvenimo audros prie žemės lenkia kitus, bet ne mus. O kai negandos paliečia mus, dingsta drąsa, sutrinkame ir prarandame pasitikėjimą Dievo Apvaizda.

Velykos yra kupinos dvasinio džiaugsmo, nes per jas Prisikėlimo šviesoje sutinkame Jėzų ir sutvirtėjame tikėjimu. Kristaus Prisikėlimas yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo kertinis akmuo, ant jo statome visą savo gyvenimą. Šis gyvenimas turi būti pilnas džiaugsmo, lydinčio iki susitikimo su Jėzumi anapusinėje tikrovėje. Kristaus mirtis ir prisikėlimas įkvepia mus ištikimai eiti paskui Prisikėlusįjį net ir tuomet, kai reikia pakelti išmėginimus arba stovėti mirties akivaizdoje.

Kristaus Prisikėlimas yra mūsų vilties kertinis akmuo. Apaštalas Paulius tvirtina: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 14). Be vilties sunku eiti per gyvenimą. Dažnai bandome pasitikėti žmonėmis, bet dar dažniau jais nusiviliame, nes žmogus – ne Dievas, o tik silpnas kūrinys, kuris gali pažadėti ir nuvilti. Todėl Dievo žodis skatina visas viltis sudėti į Viešpaties rankas: „Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“ (Ps 13, 6).

Kristaus Prisikėlimas yra mūsų meilės kertinis akmuo. Dievas yra meilė, sukūrusi žmogų į savo panašumą. Tik mylimas ir mylintis žmogus pajėgia džiaugtis gyvenimu ir kurti gėrį. Jei meilės netenka, jis praranda net norą gyventi. Todėl liūdna, kai sutuoktiniai praranda tarpusavio meilę arba kai vaikai nepatiria tėvų meilės. Tačiau tragiškiausia prarasti meilės ryšį su prisikėlusiuoju Jėzumi, nes jo niekas negali pakeisti. Todėl didžiausios pagarbos esate verti visi, kurie prieš Velykas, susitaikindami su Dievu ir žmonėmis, tą meilės ryšį atkūrėte ir sutvirtinote.

Mūsų laikmetis yra pilnas netikėjimo, nevilties ir nemeilės, ir jis grasina dvasiškai apiplėšti kiekvieną iš mūsų, ypač vaikus ir jaunimą. Vietoj tikėjimo į Dievą mums siūlomas tikėjimas į žmogų – gelbėtoją, tariamai galėsiantį viską pakeisti į gera. Vietoj pasitikėjimo Dievu mums siūloma pasitikėti visuomenei vadovaujančių žmonių išmintimi ir sprendimais. Vietoj meilės mums siūloma mylėti tik save ir daugiau vartoti daiktų, siūloma pasinerti alkoholyje, narkotikuose ar sekso žaidimuose. Gaila, bet daugelis šiuos siūlymus priima, o kai praregi, daug kas negrįžtamai būna prarasta.

Mes, tikintieji į Prisikėlusįjį Jėzų, turime būti tarsi švyturiai, kurie, gavę tikėjimo dovaną ir patyrę Prisikėlusiojo Kristaus meilę, neštume ją į mūsų tautos bendruomenę, sunkiai einančią laisvės keliu. Esame pašaukti būti vilties nešėjais, nes jei mes, pažinę Kristų, neneštume vilties, kas tuomet ją neštų?

Sveikiname Jus, mieli broliai ir seserys, brangiõsios Kristaus Prisikėlimo iškilmės proga ir linkime visuomet būti Prisikėlimo vaikais. Linkime drąsiai nešti Prisikėlimo žinią į įstaigas ir darbovietes, į mokyklas ir universitetus, o ypač ją nešti į savo šeimas.

Švęsdami Kristaus mirtį ir Prisikėlimą, dėkokime Dievui: Ačiū Tau, Viešpatie, už Prisikėlimo žinią, už pirmąsias Velykas ir jų atminimą, kurį švenčiame per Mišias. Ačiū už kiekvieną sekmadienį, primenantį Tavo Prisikėlimą ir kviečiantį būti Prisikėlimo vaikais. Ačiū kad mus, silpnus, myli, kad eini drauge su mumis ir laimini mūsų džiaugsmo ir skausmo valandas.


Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko žodis Velykų proga

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys! Kai žmogus gimsta, yra sakoma, jog išvydo saulės šviesą. Kai miršta, sakoma, nužengė į kapo tamsą. Žmogus niekada nesusitaikė su šiuo savo likimu, kadangi visada troško gyventi. Istorijos tėkmėje ieškojo atsakymų, nes mirties tikrovė visuomet žmogų baugino. Mes gyvename, bet turime pripažinti, kad jis baigsis mirtimi. Eilė filosofų, pavyzdžiui Sokratas, kalbėjo apie sielos nemirtingumą, tačiau mirties akivaizdoje likdavo be atsakymo.

Velykų Evangelija pasakoja apie moteris, kurios buvo Jėzaus mirties ant kryžiaus liudininkės. Labai anksti, dar neprašvitus, pirmąją naujos savaitės dieną, jos ateina prie kapo. Buvo dar tamsu. Po Jėzaus mirties buvo tamsu ir jų sielose. Aušta nauja diena, naujo pasaulio sukūrimo diena. Šita šviesa visiems laikams nušvies žmogui jo gyvenimo prasmę ir tikslą.

Moterys, sekdamos papročiu, ateina prie kapo galutinai įsitikinti Jėzaus mirtimi. Ateina įsitikinti galutine mirties pergale, arba, kitaip sakant, žmogaus pralaimėjimu. "Staiga smarkiai sudrebėjo žemė" (Mt 28,2). Šiuo bibliniu vaizdiniu Evangelija nori pasakyti kas iš tikrųjų įvyko Velykų rytą. Įvyko didžiausias drebėjimas žmonijos istorijoje. Prisikėlimas tai nėra sugrįžimas į šitą žemišką gyvenimą, nėra Jėzaus atgaivinimas prieš tai buvusiam gyvenimui žemėje. Prisikėlimas, tai įėjimas į Dievo pasaulį, į dievišką tikrovę. Toks yra ir mūsų likimas. Visi, kurie seka Kristų, šituo keliu nueis pas Tėvą. Velykų rytą įvykęs drebėjimas yra didžiausias Dievo įsikišimas į žmogaus egzistenciją ir žmonijos istoriją, atvėręs kelią į šviesą, į naują pasaulį, į amžino buvimo su Dievu tikrovę.

Tiesa, prieš tai dar buvo vienas žemės drebėjimas. Jėzui mirštant ant kryžiaus: "...žemė sudrebėjo ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: 'Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!'"(Mt 27, 51-54). Šiuo bibliniu vaizdiniu Evangelija mums primena Ezechelio pranašystę apie mūsų prisikėlimą. Jėzus atėjo į žemę ne pratęsti mūsų žemiško gyvenimo, bet įvesti mus į Dievo pasaulį.

"Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo" (Mt 28, 2). Angelas išreiškia Dievo veikimą. Dievas visiems laikams nuverčia akmenį, kurį žmonių nuodėmė užritino, kaip pergalės ženklą mirties, kuri kaip pabaisa pagrobia ir iš gyvenimo išsiveda mums brangius žmones. Paskui angelas pergalingai atsisėda ant nuversto akmens. "Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas" (Mt 28,3). Žaibas išreiškia galios ir šviesos pilnatvę. Tai dieviškumo simboliai.

"Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi" (Mt 28, 4). Sargybiniai atstovauja tuos, kurie saugoja mirties pergalę, kurie prižiūri, kad akmuo nuo kapo niekuomet nebūtų nuristas, kad kapas visuomet būtų užritintas mirties akmeniu. Kas saugojo mirtį ir mirties pergalę Prisikėlimu buvo nušluota, o mirties triumfo saugotojai pastėro lyg negyvi.

Tuo tarpu moterims angelas tarė: "Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs" (Mt 28,5-6).

Kas yra Jėzus? Jėzus yra Nukryžiuotasis. Jis visuomet lieka Nukryžiuotasis, kad žmogus turėtų Prisikėlimo viltį. Tai Jėzaus identitetas. Savo gyvybės auka ant Kalvarijos kalno Nukryžiuotais pasakė kaip Dievas myli žmogų.

Tas, kas lieka mirties valdžioje, jos galioje, įtakoje, siekia apginti mirtį, pats įsitikinti ir įtikinti kitus, kad mirtis yra paskutinis žmogaus gyvenimo žodis. Sargybiniai pastyra lyg negyvi Prisikėlimo šviesos akivaizdoje, bet jos nepriima. Jie nubėga ir praneša vadovybei apie tai kas įvyko. Tie, kurie yra mirties valdžioje paperka sargybinius, kad meluotų, kad sakytų, jog Jėzus neprisikėlė, kad jį pavogė. Melu ginama mirtis. Taip visuomet elgiasi mirties pasaulis Prisikėlimo šviesos akivaizdoje. Tie, kurie neatveria savo akių Prisikėlimo šviesai, neišvengiamai nusileis į medžiaginius dalykus, šio pasaulio pasiekimus ir juos suabsoliutins. Ir tai reikš žmogaus egzistencijos prasmės praradimą.

Jėzus "prisikėlė, kaip buvo sakęs" (Mt 28,6). Pergalė prieš mirtį kyla iš Dievo galios, kurią mums apreiškia jo žodžiai.

Angelas moterims pasakė: "Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta" (Mt 28,6). Tai kvietimas mums - aplankyti kapą, tai yra pažvelgti atvirai mirčiai į akis, nenugręžti akių nuo mirties tikrovės, kuria neabejojame. Biologinė mirtis, kapas turi būti pamatyti. Turime patikrinti, kad kapas yra tuščias. Turime išeiti ir paliudyti, kad kape Kristaus nėra. Turime tai pamatyti ne materialiu, jusliniu žvilgsniu, bet giliu, vidiniu žvilgsniu, kurį suteikia Kristaus žodis.

Galiausiai angelas moterims sako: "Skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau" (Mt 28,7).

Galilėja, tai vietovė, kur viskas prasidėjo. Kur prasidėjo visiems žmonėms skirtoji Geroji Naujiena, Jėzaus išganymo darbas, jo mokymas, kelionė į Prisikėlimą, žmogaus išvadavimą iš nuodėmės ir mirties. Ši užduotis skirta visiems Jėzaus mokiniams. Ją vykdant, Jėzaus žodžiai perkeičia žmogų, suteikia vidinį žvilgsnį, leidžiantį pamatyti tikrovę anapus kapo, tikrąjį žmogaus pašaukimą, gyvenimo prasmę ir tikslą: Jėzus žmogui yra kelias, vedantis į Dangiškojo Tėvo namus.

Pasaulis, kuriame mes gyvename yra mūsų Galilėja. Čia žmogus nuolat pratinamas neklausti gyvenimo tikslo ir prasmės. Čia turime liudyti ir skelbti patirtį, kurią įgijome klausydami Dievo žodį, žodį, kuris leidžia vidiniu žvilgsniu sutikti Prisikėlusįjį.

Moterys "greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams" (Mt 28,8). Nuo kapo skuba dvi žmonių grupės: moterys ir sargybiniai. Moterys skuba pranešti Prisikėlimo žinią. Sargybiniai atstovauja tuos, kurie melo pagalba siekia išsaugoti senąjį mirties pasaulį. Karai, smurtas, neteisybės, melas, didžiausios niekšybės siekia užgožti Prisikėlimo žinią, įtikinti žmogų blogio visagalybe, kurio pasekmė yra mirtis.

"Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: 'Sveikos!' Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė:'Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys" (Mt 28, 9-11).

Prisikėlusysis sutinkamas tuo metu, kai skubama pasidalinti su kitais tikėjimo patirtimi. Apkabintos Jėzaus kojos reiškia mūsų troškimą eiti Jėzaus keliu. Sekdami juo, mes keliausime kur tik jis eis. Jos bus prikaltos prie kryžiaus, kad galėtume jas apkabinti Velykų rytą. Jas apkabinsime Velykų rytą tam, kad ir mus nuvestų į Dangiškojo Tėvo namus.

Visiems, brangieji, džiugių ir prasmingų Kristaus Prisikėlimo švenčių!


Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo Velykų laiškas

Mieli broliai ir seserys, visus nuoširdžiai sveikinu su Kristaus prisikėlimo švente ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimo pradžia. Kasmet švenčiame šią didžiąją ir, galime sakyti, neįtikėtiną dieną. Nelengva patikėti stulbinančia naujiena: Tas, kuris buvo žiauriai nukryžiuotas ir paguldytas į kapą, yra gyvas. Juk žmogus keliauja viena kryptimi: nuo lopšio iki kapo. Niekas iš mirusių mūsų pažįstamų ir artimųjų nesugrįžo, neprisikėlė gyventi.

Ne tik mums, bet ir visiems buvo nelengva priimti prisikėlimo žinią. Evangelija pasakoja apie Marijos Magdalietės, apaštalų, kitų Jėzaus mokinių nuostabą, sumišimą ir net išgąstį, kai jie pamatė tuščią kapo rūsį, išgirdo, kad Jėzaus ten nebėra. Kas atsitiko, kad šie paprasti vyrai ir moterys ėmė drąsiai skelbti, kad jų Mokytojas gyvas, buvo pasiryžę veikiau mirti, negu Jo atsižadėti? Be jokios abejonės, jie sutiko prisikėlusį Jėzų ir patys su Juo kalbėjosi.

Velykų šventės mus tarsi atveda prie tuščio Kristaus kapo, mes vėl išgirstame Bažnyčios skelbiamą džiugią prisikėlimo naujieną. Tačiau to neužtenka: ir mums reikia sutikti prisikėlusį Viešpatį, kad patikėtume ir pradžiugtume. Turime būti atidūs, kaip pirmieji mokiniai: atpažinti Kristų, kai jis ateina, išgirsti Jį, kai mums prabyla. Žinoma, kitu būdu, negu savo prisikėlimo dieną, bet ne mažiau realiai: mūsų širdyse, per kitus žmones, gyvenimo įvykius. Tada Jis atėjo net pro užrakintas duris, dabar – per užvertus mūsų sielos langus. Atverkime širdis Dievui! Jis yra tikrasis kiekvieno žmogaus bičiulis, linkintis gera, vedantis į džiaugsmą.

Apaštalai ir moterys nepasilaikė sau džiugios prisikėlimo žinios, o skubėjo dalintis ja su kitais. Kai bendraujame, kai aktyviai įsijungiame į parapijos, bendruomenės gyvenimą, pajuntame, kad yra gera būti kartu, galime padėti vieni kitiems. Žmogui reikia Dievo ir žmogui reikia žmogaus. Šeimos metai dar kartą primena, koks svarbus yra šis išskirtinis vyro ir moters ryšys, kaip reikšminga kiekvienam vaikui turėti motiną ir tėvą. Šeima yra ta aplinka, kurioje gali augti brandžios ir atsakingos asmenybės, tas pamatas, nuo kurio priklauso mūsų valstybės ateitis.

Kristaus prisikėlimą švenčiame pasaulyje, kuriame daug nelaimių, sąmyšio, grėsmės. Atrodo, kad šiemet ypatingai sunku džiaugtis, kai matome tai, kas dedasi Ukrainoje, girdime apie krikščionių persekiojimus ir net žudynes Artimuosiuose Rytuose, Afrikos šalyse. O juk kiekvienas mūsų turime savo sunkumų ir problemų. Bet tuo labiau mums reikia džiugios prisikėlimo žinios.

Velykų šventės apjungia Prisikėlimo rytą su Didžiojo Penktadienio Kalvarijos drama ir Šeštadienio užantspauduoto kapo tyla. Negalime prisikėlimo atskirti nuo Kristaus kančios ir mirties. Jis prisikėlė perėjęs didįjį išbandymą, Kristaus kryžius tapo Jo sostu, išaukštinimu. Ir mus, einančius nelengvais žemės keliais, Kristus veda į prisikėlimą, į nesibaigiantį gyvenimą. Jo prisikėlimas teikia tvirtą viltį.

Jau už savaitės popiežius Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju. Prisikėlimo viltį jis liudijo ne tik žodžiais, bet visu gyvenimu. Didžiulis paradoksas, kad būdamas senas, ligotas, jis sugebėjo įkvėpti tikėjimo ir vilties daugeliui sveikų ir jaunų žmonių. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, Jonas Paulius skelbė Evangeliją ne mažiau, kaip tada, kai važinėjo po visą pasaulį. Tokiu būdu įvyko tai, apie ką rašė apaštalas Paulius: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Per kryžiaus sunaikinimą Kristus nugalėjo mirtį, o savo žmogišku silpnumu, bet ir visišku pasitikėjimu Dievu, popiežius Jonas Paulius II tapo įkvepiančiu pavyzdžiu visiems. Kasdienio gyvenimo sunkumuose ir mes galime vienytis su prisikėlusiu Viešpačiu, galime džiugiai švęsti didžiąją Kristaus prisikėlimo dieną.

Kristus prisikėlė, aleliuja!


Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio Velykų sveikinimas

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Sakydamas, jog jis yra prisikėlimas, Kristus kviečia eiti paskui jį ir prisikelti iš blogio bei nuodėmės. Visa tai mes turime padaryti šiandien. Praeitis – Dievo gailestingumo rankose, ateitis – Dievo apvaizdos rankose. Man duota tik ši diena. Jeigu šiandien laiku neatsikelsiu, tai pavėluosiu į darbą, jeigu šiandien neatstumsiu nuodėmės, tai nemylėsiu Dievo. Jei nusigręšiu nuo Dievo, tai nusigręšiu nuo meilės, o kur nėra meilės, ten – pragaras.

Didžiausia klaida, brangieji, yra ta, jog mes atidėliojame asmenišką prisikėlimą. Jeigu aš šiandien prisikeliu iš nuodėmės, tai kokia laimė šeimai ir visai bendruomenei, kokie laimingi tėvai ir bendradarbiai, kokios šviesios mano mintys ir kokie kilnūs darbai! Štai tikrasis gyvenimo džiaugsmas, tikrasis prisikėlimas, ir jo aš negaliu atidėlioti, nes kiekviena diena turi būti džiugus Dievo valios vykdymas ir meilės bei tiesos karalystės kūrimas žemėje.

Tik tada, mielieji, visos depresijos ir sielvartai traukiasi, šėtonas liūdi, o Dievas džiaugiasi, nes mes sugrįžome į meilės kelią, vedantį į tikrąjį prisikėlimą.

Kristus sako: „Aš esu gyvenimas.“ Šiuo pasakymu jis dar kartą patikina, jog nėra gyvenimo be Dievo, nes gyvenimo šaltinis – Kristus. Jau pranašas Jeremijas dejavo: „Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2,13).

Brangieji, giliai apmąstykime Kristaus žodžius. Po prisikėlimo prasideda tikrasis gyvenimas. Jei sugebėsime Dievo padedami prisikelti, tai jau šiandien gyvensime visavertį gyvenimą. Kaip nuostabu! Šiais šeimos metais gyvai pajuskime, jog mes – vieno dangiškojo Tėvo vaikų šeima, visi mes – broliai ir seserys. Dėkokime Viešpačiui už šią nuostabią malonę.

Žvelgdami giliau, mes suprantame, jog visos civilizacijos klestėdavo, kol vertindavo dorybes, ir žlugdavo, kai pamiršdavo dorą. Šiandien žvelgdami į Lietuvą, matome, kokia tragiška šeimų ir visuomenės padėtis.

Brangieji, atėjo metas visai Lietuvai prisikelti naujam tiesos ir meilės gyvenimui. Kiekvienas iš mūsų galime ir privalome padaryti šiandien, kad Lietuvoje būtų miela gyventi, kad į darbą žmonės eitų su meile ir atsakomybe, o į šeimą kasdien grįžtų kupini gerumo, meilės ir ištikimybės jausmų. Patirkime naujo gyvenimo džiaugsmą su Kristumi. Juk Jis visiškai perkeičia mūsų širdį. Dievas neduoda džiaugsmo, Dievas pats yra džiaugsmas. Jis sako: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (plg. Jn 7, 37). Juk tikrasis kelias į džiaugsmą yra Dievo valios vykdymas, todėl gyventi Jo valioje – reiškia gyventi džiaugsme, o džiaugsmo kelias per žemę mus visus veda į dangaus Tėvynę. Tad mūsų pastangos žemėje įgalina mus ne kurti džiaugsmą, o įšokti į begalinę Dievo meilės ir džiaugsmo upę, visus mus nunešiančią į amžinąjį Dievo meilės vandenyną.

Brangūs broliai ir seserys, atgręžkime savo širdis į prisikėlusį Kristų, sugrąžinkime meilę į šeimas, įsileiskime tikėjimo ir pasitikėjimo dvasią į visą savo gyvenimo kasdienybę! Tepradžiunga mūsų širdys ir tenudžiūsta ašaros, teišsiskleidžia mūsų veiduose šypsena ir sąžinėje teįsiviešpatauja ramybė, kad galėtume kurti Dievo Karalystę žemėje ir ilgėtis jos išsipildymo dangaus Tėvynėje.

Džiugių Šv. Velykų nuoširdžiai linki ir visus laimina


Telšių vyskupo Jono Borutos ir vyskupo Lino Vodopjanovo velykinis laiškas

Mieli Broliai Seserys, nuoširdžiai sveikiname Jus visus, švenčiančius didžiąją Kristaus pergalę prieš mirtį šiais neramiais, pavojų kupinais, mūsų Tėvynei ir mums grėsmingais metais! Kas žino, ar sulauksim kitais metais ramesnių, laimingesnių Velykų! Mokydamiesi iš praeities, ieškokime stiprybės ten, kur jos ieškojo mūsų seneliai ir tėvai nelaisvės, tremties išbandymuose. Jei kaip jie daug sunkesnėmis sąlygomis partizanų žemėse, kalėjimuose, lageriuose, Sibiro tremtyje mokėjo Velykas švęsti ir nepražūti laikmečių negandose, stiprybės semdamiesi iš Viešpaties Jėzaus Kryžiaus ir Velykų šventės, švęstos ne pokyliuose, bet maldoje vienydamiesi su tuo, kuris per savo kryžių ir kančią gelbėjo mūsų senelius ir tėvus, gelbėjo mūsų Tėvynę, jos laisvę, jos žmones... Jei būsime verti, Dievas padės ir šiandien ir mums, ir ukrainiečiams, ir kitoms sovietinės imperijos tautoms išsaugoti Tėvynės ir tikėjimo laisvę... Padės, jei branginsime tai, ką Kristus savo Kryžiumi ir prisikėlimu mums dovanojo...

1952 m. prie pabėgėlių ir Lietuvos, karo tremtinių stovyklos Vokietijoje kryžiaus stovėjo lietuvis kunigas. Ką jis išgyveno žvelgdamas į savo, kaip tremtinio pabėgėlio 1945-1952 nueitą kelią. „Pūva parke nukritę lapai. Dargana. Palinkęs prieš vėją, einu taku. Veidan teškia įkyrus, smulkus lietus. Iš už parko atplaukiąs tramvajų ir automobilių triukšmas nustelbia vėjo siautimą pilkose šakose. Vienišas ir svetimas jaučiuosi. Svetima žemė po kojomis, svetimi žmonių veidai...

Prie parko pakraščio sustojau. Barakai. Juose gyveno virš tūkstančio lietuvių. Taip buvo per kelias vasaras. Dabar matau: žvyras, dirba vyrai, moterys. – Vokiečiai...

Užeinu kieman. Juk malonu prisiminti, kas buvo gražu. Tiek kartų čia būta... Nuoširdus kapelionas... Senasis profesorius... Lietuviškos šeimos... Neužmirštamas nuoširdumas... Vieni jų ilsisi kapuose. Kiti dar tremties vargo alsinami. Dar valandėlė, - visi pailsėsim... Kapuose, svetimuose kraštuose.
„Barakai tik iš dalies apgyvendinti. Dažniausiai tušti ir remontuojami. Ak! Vidury kiemo, vėjo supamos, dar žaliuoja, apskritoj lysvelėj, dar neišrautos gimnazijos mergaičių sodintos gėlės. Prie jų baltas stiebas, ant kurio jau niekuomet nebeplevėsuos lietuviška vėliava.

Prisiartinu prie ilgoko barako: štai buvusi koplyčia. Tuščia ir tylu.., O kiek čia pamokslų girdėta! Kiek ašarų – ne tik vargo, bet ir paguodos – per lietuvių veidus čia nubiro... Kad lietuviai šičia nepalaužiama laisvės viltimi gyveno, liudija tik vienas lietuviškas kryžius. Bet ir jį greit vokiečiai išraus: čia protestantiškas kraštas.

Susikaupiu ir klausaus: gal chorų giesmes ir dainas dar išgirsiu?... Ne! Tik vėjas šniokščia ir daužosi, o giliai sieloje, lyg paskendę pasakų varpai, virpa seni atsiminimai. Ne tik iš čia: ir iš tėviškės, ir iš jaunystės, - iš buvusios laisvosios Lietuvos...

Noriu užrašyti juos, kad neužmirščiau, kad nepamesčiau gaivinančios vilties ir kad nenustotų skambėję sieloje Tėvynėn kviečią šventieji laisvės varpai. Ne tik į laikinąją, bet ir į amžinąją.“

Maždaug tuo pat metu – 1950 m. rugpjūčio 6 d. - oficialusis Vatikano dienraštis „L‘Oservatore Romano“ šių metų atspausdino ilgą straipsnį apie lietuviškus medinius kryžius. Nuoširdi ir draugiška straipsnelio nuotaika tikrai turi būti maloni kiekvienam lietuviui, todėl ir mums bus įdomu susipažinti su jo turiniu. Taigi Vatikano dienraštis rašo: „Kada įsiliepsnojo pirmasis pasaulinis karas ir lenkų bei lietuvių kraštuose liejosi kraujas, Br. Ginet – Pilsudskis, Krokuvos mokslo akademijos mokslininkas, paskelbė labai įdomių žinių apie lietuvių kryžius. Savo straipsnyje prof. Pilsudski sako, kad galbūt ypatingu Dievo Apvaizdos sutvarkymu, Lietuva ir dar labiau prie Baltijos jūros prisiglaudusi Žemaitija pasižymėjo ypatinga meile mediniams kryžiams nuo pačios savo atsivertimo į krikščionybę pradžios. Lietuviai buvo prisistatę tiek daug kryžių, kad lenkų poetas ir geografas Vincntas Pol XIX a. viduryje Žemaitiją pavadino šventa Dievo žeme.“

„Iš tikrųjų, ir Lenkijoje bei Baltarusijoje be mažų koplytėlių prie kryželių ir įėjimų į kaimus, pakelėse randama daug kryžių. Bet joks kraštas negali susilyginti su Lietuva ir ypač Žemaitija. Ten, kaip 1840 m. tvirtina kun. Liudvikas Jucevičius, tarpas tarp vieno kryžiaus ir kito nebuvo didesnis, kaip kokia dešimt metrų. Galima sakyti, kad kryžiai tapo neatskiriama kraštovaizdžio dalis, kaip Olandijos vėjiniai malūnai neatskiriamai sutapo su kiekvienu panoramišku jos vaizdeliu. Lietuvos kryžiai buvo tvirtas ir visiems matomas tautos pamaldumo į Kristų įrodymas. Jie stovėjo ne tik prie kryžkelių, prie miestų ir kaimų, bet ir plačiuose laukuose, miškų gilumose ir net soduose bei daržuose prie ūkininkų sodybų.

Baigdamas prof. Pilsudskis sako, „kad lietuviai mėgo Kristaus kančios paveiksle vaizduoti savo tautos kančią okupacijos vergijoje ir statydavo kryžius prašydami, kad Aukščiausiasis suteiktų pavergtiesiems malonę bent mirti laisviems gimtojoje žemėje. Tą patriotišką lietuviškų kryžių prasmę gerai suprato lietuvių smaugikas Muravjovas. Jis uždraudė statyti ir atnaujinti senus kryžius, bet negalėjo sukliudyti tikintiesiems, suklupus po kryžiumi, maldauti Dievą teisingumo ir laisvės.“

Šių 2014 metų. balandį taip pat sukanka trisdešimt metų nuo Atpirkimo jubiliejaus kryžiaus perdavimo jaunimui. Būtent nuo šio 1984 m. Jono Pauliaus II simbolinio akto prasidėjo didžioji jaunimo kryžiaus piligrimystė, kuri nuo tada apėmė penkis žemynus. Daugelis atmena žodžius, kuriais popiežius 1984 m. Jonas Paulius II Verbų sekmadienį išlydėjo į platųjį pasaulį šį kryžių: „Brangūs jaunuoliai, baigiantis Šventiesiems metams patikiu jums šių Jubiliejaus metų ženklą - Kristaus kryžių! Neškite jį į pasaulį kaip Viešpaties Jėzaus meilės žmonijai ženklą ir skelbkite visiems, kad tik ant kryžiaus numiręs ir prisikėlęs Kristus teikia gyvenimą ir atpirkimą, laikiną bei amžiną laimę“.

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės krikščionys, švęsdami Velykas ir Atvelykyje džiaugdamiesi Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimu šventuoju, atnaujinkime savo širdyse meilę Viešpaties Kryžiui – kuriame per šimtmečius mūsų protėviai, seneliai ir tėvai ieškojo stiprybės, paguodos. Atnaujinkime meilę Viešpaties Jėzaus kryžiui - kaip šviesios Vilties švyturiui! Te kryžiai sugrįžta į kiekvieno krikščionio, kiekvienos krikščioniškos šeimos namus ir sodybas, mūsų kelių, kelelių pakeles ir kryžkeles. Tegu sunkių išbandymų akivaizdoje kryžius tebūna mūsų atrama ir stiprybės šaltinis… Tebūna šviesios ateities, ypač amžinosios ateities švyturys!

Palaimingų Šventųjų Velykų!


Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis laiškas

Nuoširdžiausiai sveikinu visus drauge besidžiaugiančius Kristaus Prisikėlimu. Ilgalaikėje perspektyvoje žmogus nieko labiau netrokšta, kaip gyventi amžinai ir būti mylimas. Šventosios Velykos mums atskleidžia, jog šie troškimai gali išsipildyti. Todėl Velykos yra ypatinga proga džiaugtis.

Šias Velykas švenčiame Šeimos metais. Šeima, kaip kantrios, nesavanaudiškos ir atsakingos meilės mokykla, daug prisideda prie amžinybės lūkesčių išsipildymo, jei tik tampa tikėjimo bendruomene. Todėl tebūna šių metų šventosios Velykos papildytos gilesniu supratimu, jog į išganymą keliaujame ne vieni, bet palaikomi to paties tikėjimo bendrakeleivių. Esame atsakingi ne tik už save, bet ir tuos, su kuriais gyvenimo kelionėje buvome, esame ar dar būsime arčiausiai, – ypač už sutuoktinius ir visus šeimos narius.

Kalbėdami apie šeimą pirmiausia galvojame apie sutuoktinius. Dievas žmogui apreiškia, kad vyro ir moters santuoka yra tikrasis šeimos pagrindas. Štai Senojo Testamento Pradžios knyga mums taip kalba: „…Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė“ (Pr 5, 1–2). Tai patvirtina ir Jėzaus žodžiai: „…nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mk 10, 6–8). Dieviškojo apreiškimo šviesoje matome, kad santuokoje vyro ir moters vienybė ypatinga. Santuoką laisva valia sudaro du asmenys: vyras ir moteris.

Šeimai natūraliai priskiriame ir vaikus. Jei sutuoktinių tėvai ar vienas iš jų gyvena kartu, veda bendrą ūkį, dalijasi kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais ir juos galime laikyti šeimos nariais. Būna ir taip, kad drauge gyvena ar yra globojami ir seneliai. Argi tokiu atveju juos galėtume išskirti? Kai kurie šeimos nariai jau gali būti mirę. O argi jie neprisimintini kalbant apie šeimą? Taip išplėtus šeimos narių ratą vis dėlto reikia pabrėžti, jog sutuoktiniai – vyras ir žmona – sudaro jos pagrindą.

Šeima nėra vien ją sudarančių narių sąrašas. Sutuoktinius ir šeimos narius vienija tarpusavio meilės ryšys, rūpinimasis vienas kitu. Šie dalykai esmingai svarbūs, kad šeima būtų stipri ir tvari. Pagal Kūrėjo planą žmogus yra visos kūrinijos vainikas; jis apdovanotas gebėjimu mylėti, o mylėdamas gali tobuliausiai save išreikšti ir dovanoti kitam.

Šeimoje ypač svarbus ir Viešpaties palaiminimas, priimamas Santuokos sakramentu. Dviejų žmonių meilė tokiu būdu panardinama Dievo meilėje. Santuokos sakramento priėmimas nėra vien jungtuvių dienos šventė. Sutuoktiniai Dievo akivaizdoje priima Viešpaties ir Bažnyčios palaiminimą bendrai žemiškojo gyvenimo kelionei, vedančiai į Dangaus Tėvo namus. Ten, kur nėra tokio palaiminimo, gali lengviau įsiskverbti nuodėmė, kasdienybėje vis labiau atitolinanti nuo Dievo.

Velykų viltis skirta visoms šeimoms, taip pat tiems tikintiesiems, kurie dėl įvairių priežasčių savo šeimyninio gyvenimo negali palaiminti Santuokos sakramentu ir džiaugtis pilnutine sakramentų bendryste Bažnyčioje. Dievo gailestingumo žinia skirta visiems! Svarbu išlaikyti maldos ryšį su Viešpačiu, dalyvauti Mišiose, pasitikėti Viešpaties gailestingumu.

Dėl tikėjimo stokos, įvairių požiūrių, gyvenimo aplinkybių žmonės ne visada atviri Dievo žodžiui. Taip buvo Jėzaus laikais, taip yra ir mūsų dienomis. Velykų rytas, mus nuskaidrinantis amžinojo gyvenimo viltimi, ragina suprasti, jog kasdienybė kartu su Dievu, priimant tai, ką jis mums teikia gyvenimo kelionėje, yra labai daug nulemiantis pasirinkimas. Juk atmetant Dievą, jo nustatytą tvarką žemiškame gyvenime, sunku tikėtis ir jo artumos, palaimingos bendrystės.

Nors šiandienos visuomenėje dažnai bijoma ir vengiama ilgalaikių šeimos įsipareigojimų naštos, kita vertus, sociologinės apklausos rodo, kad net nepilnose šeimose užaugę jaunuoliai ilgisi šeimos laimės. Velykų džiaugsmo nuskaidrintas žvilgsnis atskleidžia gražią gyvenimo visumą – šeima ne tik reikalauja atsakomybės ir įsipareigojimo, skatina gyventi atsakingai, bet ir dovanoja palaimingos bendrystės patirtį tiek sutuoktiniams, tiek jų vaikams.

Tai pasireiškia labai įvairiai – bendryste, lengvinančia vienatvės naštą, tarpusavio palaikymu, paguoda, padrąsinimu, praktine kasdienine nauda, kai gyvenimo reikalais rūpinasi ne dvi, bet daugiau rankų. Šeima, jei tik netrūksta geros valios, yra ir ypatinga pagalba augti gerame. Dievo palaimintoje šeimos bendrystėje abu sutuoktiniai vienas kitą apdovanoja, o ne išnaudoja. Popiežius Pranciškus Šv. Valentino dienos proga kaip tik kalbėjo apie tokius sutuoktinių santykius. Štai jo žodžiai: „Gyvenimas drauge yra menas, yra ištverminga kelionė, graži ir žavi. Joje labai svarbūs trys žodžiai: Prašau! Ačiū! Atsiprašau!“

Šiuo šventu Velykų laiku, kartu ir Šeimos metais, dėkokime Viešpačiui ne tik už atpirkimo malonę, bet ir už krikščioniškos šeimos, kurios gyvenime ypatingu būdu dalyvauja ir Jis pats, palaimą. Melskime, kad visoje Lietuvoje gyvenančios šeimos būtų draugiškos ir atviros Viešpačiui, kad nebijotų į savo kasdienybę įsileisti Prisikėlusiojo, mūsų gyvenimą džiaugsminga viltimi nušviečiančio Kristaus.

Vieni kitiems padėdami, šeimoje, meilės bendruomenėje, kartu eidami gyvenimo keliu, drauge keliaukime į amžinojo Tėvo namus, į kuriuos mus veda Kristaus Prisikėlimas.

* * *

Lietuvos Vyskupų konferencijos delegato užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundo Putrimo velykinis sveikinimas

Brangūs broliai, seserys Kristuje! Atrodo, ką tik atšventėme Kalėdas, Kristaus gimimo šventę, ir štai, jau Velykos! Daugeliui, esančių toli nuo Lietuvos arba nuo tų, kuriems priklauso mūsų širdys, kiekviena šventė - savotiškas išbandymas - žmogaus prisiminimai ir mintys sugrąžina jį pas tuos, kuriuos vadina savo šeima, pas tuos, su kuriais gyvenant patyrė tikrą namų šilumą ir meilę.

Tiems emigrantams iš Lietuvos, kurių didžioji dalis yra visiškai jauni žmonės ir neseniai palikę Lietuvą, palikę savo namus, artimuosius, turbūt nesuklysiu pasakęs, jog kai kuriems iš jūsų šventų Velykų rytas nebus lengvas. Kai kuriuos, ko gero, aplankys vienatvės, namų ilgesio, gal net ir beviltiškumo jausmas.

Lygiai taip septintame amžiuje prieš Kristų panašūs jausmai aplankė Izraelio tautos žmones, buvusius tremty, toli nuo jų protėvių žemės, toli nuo jiems brangių žmonių. Jų priverstinis išvažiavimas bei Jeruzalės šventyklos - kurią jie vadino "mūsų akių džiaugsmas" - sunaikinimas daugeliui atrodė tarsi paties Dievo atsitraukimas iš jų gyvenimo. Bet štai vieną rytą pasigirsta Dievo balsas iš pranašo Ezekielio lūpų, skelbiantis, kad Jis nepaliko savo tautos, gyvenančios svetur, ir Jo šlovė nebuvo sunaikinta kartu su Šventyklos griūtimi! Ji persikėlė į svetimas žemes kartu su jais, atrasdama jų širdyse sau naują vietą.

Brangieji, linkėdamas Jums palaimos šį šventų Velykų rytą, meldžiu, kad jumyse visada būtų gyvas tikėjimas, jog mūsų tėvų Dievas visada yra su Jumis, kad ir kur Jūs bebūtumėt, ir visa tai, kas turi vertę - šeima, namai, mylimų žmonių jausmai, Dievo šlovė ir mūsų tautos garbė - nesunaikinama laiko, atstumos ir neapribojima vietos. Šiuo momentu istorijoj, kai trečdalis lietuvių gyvena užsieny, esame pašaukti išmokti branginti ir saugoti vienas kitą labiau nei bet kada. Esame pašaukti išmokti didžiuotis ne vien tik mūsų protėviais, ne vien tik istorine Lietuvos didybe, ne vien tik iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, bet ir didžiuotis ta Lietuva, ir ta Bažnyčia bei ta protėvių dvasia, kuri gyvena kiekvieno mūsų širdyje ir su kiekvienu keliasi, jam keliantis, į svetimas žemes, ar tai praeity ar šiais laikais.

Velykos, ši nuostabi prisikėlimo šventė, yra Dievo ir krikščionių šauksmas pasauliui, jog pranašui Ezekieliui apreikšta Šventykla, tie amžinieji Viešpaties Namai - Kristus - nėra sunaikinami. Sueikime šią dieną pabūt kartu, drauge, ir tokiu būdu paliudykime pasauliui, jog ir mes, kaip tauta ir Bažnyčia, kartu su mūsų namais - nesunaikinami, nes esam įsišaknyję Kristuje ir vienas kitame.

Lai Kristus įneša į Jūsų gyvenimus ramybę ir viltį. Tepadaro Jus nesugriaunamomis Jo šlovės ir Lietuvos šventyklomis.

Linkiu palaimintų Šv. Velykų!




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising