Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-04-26 13:18:53
A+ A- print this page



Antrasis Velykų (Dievo Gailestingumo) sekmadienis



Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)

MEILĖ, KURI IŠLAISVINA

Mokiniai, bijodami žydų, užsidarė namuose… Jie išdavė, pabėgo, yra išsigandę: ar įmanoma rasti mažiau patikimus žmones, kaip ši pasimetusi grupelė?! Tačiau pas juos ateina Jėzus. Bendruomenė, kurioje dedasi negeri dalykai, bendruomenė, užsisklendusi nuo visų, užsidariusi langus ir duris, bendruomenė, kurioje trūksta oro… Tačiau pas juos ateina Jėzus. Jis nenužengia iš aukštybių, neateina iš šono, bet, kaip sako Evangelija, „atsirado jų tarpe“.

Pirmieji Jėzaus žodžiai mokiniams labai svarbūs. Jis sako: „Ramybė jums“. Tai ne pasisveikinimas ar pažadas, bet jau egzistuojančio fakto konstatavimas: ramybė yra. Ji nusileido ant jūsų, ji prasideda pas Dievą ir su Juo ateina. Ši ramybė apgaubia ir nušluoja šalin jūsų baimę, jūsų kaltės jausmą, neišsipildžiusias svajones, jaučiamą nepasitenkinimą, dėl kurio jūsų kasdienybė tampa bespalvė.

Paskui Jėzus sako Tomui: „Pridėk pirštą… ištiesk ranką ir paliesk mano šoną“. Jėzus ateina ir išeina pro uždarytas duris, taip pat ir Tomas ateina ir išeina iš to kambario, laisvas ir drąsus. Vien tik Jėzus ir Tomas ieško vienas kito…

Tomas nepasitenkino kitų dešimties apaštalų žodžiais, jam reikėjo ne pasakojimo, bet susitikimo su Mokytoju. Viešpats atsiliepė į šį troškimą ir tai padarė, parodydamas didžiausią pagarbą: vietoje įsakymų, Jis pasiūlė, vietoje to, kad pasitrauktų, ištiesė Tomui savo rankas: pridėk, žiūrėk, pakelk, paliesk…

Prisikėlimas nepanaikino vinių žymių, neužgydė padarytų žaizdų. Taip yra todėl, kad mirtis ant kryžiaus nėra paprastas sužeidimas, kurį galima pagydyti: šios žaizdos yra paties Dievo šlovė, didžiausias meilės aktas ir todėl amžinai lieka atviros. Jėzaus kūne meilė parašė savo pasakojimą žaizdų rašmenimis, neišnaikinamais, kaip pati meilė.

Evangelija nepasako mums, ar Tomas iš tikrųjų palietė Jėzaus žaizdas ir įdėjo savo pirštą į vinių vietą. Veikiausiai jam pakako Jėzaus, kuris dar vieną kartą, su tuo pačiu nusižeminimu ir pasitikėjimu, vedamas laisvės, kuri nepavargsta eiti į susitikimą, pats save pasiūlė mokiniui. Tai Viešpaties elgesys, ir, matydamas tai, Tomas negalėjo suklysti, todėl atsakė: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Tai mano Dievas, toks tikras, kaip kvėpavimas, be kurio negaliu gyventi… Dievas, kuris yra kaip širdis, be kurios manęs nebūtų…

Tada Jėzus ištarė: „Tu įtikėjai, nes pamatei; palaiminti, kurie tiki nematę“. Išganytojas moko mus visus, kad sugebėtume būti laisvi žmonės, išsivadavę nuo regimų ženklų, ir, kaip Tomas, ieškotume paties Dievo, stengdamiesi suprasti Jį ir įsijausti į tą meilę, kuria Jis dalijasi su mumis. Neveltui šio sekmadienio Evangelijos skaitinys baigiamas apaštalo ir evangelisto Jono žodžiais: „Šitie žodžiai yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtume gyvenimą“. Tikėjimas mums yra galimybė išlikti, pajusti laimę ir gyventi tikrą gyvenimą, vedantį į laisvę.

Mons. Adolfas Grušas




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising