Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-05-01 13:52:32
A+ A- print this page



Šv. Juozapas, dirbančio žmogaus užtarėjas



Gegužės 1 d. Bažnyčia minėjo šv. Juozapo darbininko šventę, kurią į liturginį kalendorių 1955 m. įrašė popiežius Pijus XII. Šiuo šv. Juozapo pagerbimu norėta iškelti žmogaus darbo vertę ir dirbančio žmogaus orumą, kai tuo tarpu šv. Juozapo – Marijos sužadėtinio, Šventosios Šeimos tėvo ir Bažnyčios globėjo šventė minima kovo 19-ąją.

Apie šv. Juozapą Šventajame Rašte kalbama nedaug, tik Evangelijų pradžioje. Jo vardas paminėtas prieš Jėzaus gimimą ir vėliau keliskart kalbant apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę. Iš tų kelių faktų ir užuominų žinome, kad Juozapas buvo kilęs iš karališkosios Dovydo giminės, kad nors giminės kilmės miestas buvo Judėjos Betliejus, jis gyveno Galilėjos Nazarete, kad vertėsi staliaus amatu. Gyvendamas Nazarete jis pamilo netolimoje kaimynystėje gyvenusią Mariją, su ja susižadėjo, bet prieš nuotakai apsigyvenant vyro namuose, Marija tapo nėščia. Iš Evangelijų žinome, kad nenorėdamas viešai apkaltinti Marijos, Juozapas norėjo ją tyliai atitolinti. Iš Viešpaties Angelo sužinojęs kas iš tiesų įvyko ir kokių svarbių įvykių bendradarbiu jam lemta būti, Juozapas nuolankiai ir drąsiai ėmėsi jam skirto vaidmens. Jėzui gimus Betliejuje, vėliau evangelistai mini bėgimą į Egiptą ir grįžimą bei apsigyvenimą Nazarete. Paskutinį kartą apie Juozapą užsiminta pasakojime apie dvylikmečio Jėzaus atradimą Jeruzalės šventykloje. Tradicija sako, kad ir Jėzų Juozapas mokęs staliaus amato. Manoma, kad Juozapas miręs dar prieš Jėzaus viešosios veiklos pradžią, nes vėliau tarp Jėzaus sekėjų Marija minima viena.

Pirmasis krikščionių autorius rašęs apie šv. Juozapą buvo šv. Jeronimas, jau penktajame amžiuje iškeldamas šv. Juozapo tėvystės bruožus, jo išmintį ir darbštumą, kantrų rūpestingumą. Vėlesniais laikais nemažai dėmesio šv. Juozapui savo raštuose skyrė šv. Teresė Avilietė, ne kartą sakydama, kad jei ko nors prašydama Dievą šaukiasi šv. Juozapo užtarimo, visada jos prašymai išklausomi.

Nuo 1621 m. šv. Juozapo liturginis minėjimas kovo 19 d. minimas kaip privaloma šventė. 1870 m. gruodžio 8 d. – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo šešioliktųjų metinių dieną, popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą Visuotinės Bažnyčios globėju. Popiežius Leonas XIII devynioliktojo amžiaus pabaigoje parašė šv. Juozapui skirtą encikliką „Quamquam pluries“, o šv. Pijus X dvidešimtojo amžiaus pradžioje patvirtino Šv. Juozapo litaniją. Šv. Jonas Paulius II paskelbė šv. Juozapui skirtą apaštališkąjį laišką „Redemptoris custos“.

Šv. Juozapas Mišių Eucharistinėje maldoje pradėtas minėti prieš penkis dešimtmečius. Popiežius šv. Jonas XXIII, kurio antrasis krikšto vardas buvo Juozapas, šv. Juozapo vardą įtraukė į Romos kanoną. Vėliau, jau mūsų laikais, atsižvelgiant į gausius prašymus, popiežius Benediktas XVI įgaliojo Kulto ir sakramentų kongregaciją atlikti pakeitimus ir kitose Eucharistinėse maldose. Galiausiai jau popiežiaus Pranciškaus laikais buvo nustatyta, kad ne tik Romos kanone, bet ir kitose Eucharistinėse maldose kartu su Mergele Marija minimas ir jos sužadėtinis šv. Juozapas.

Kaip minėta, šv. Juozapo kaip darbo globėjo ir darbininkų užtarėjo šventė, minima ne tradicinę Juozapinių dieną, kovo 19-ąją, bet gegužės 1-ąją, kartu su tarptautine darbo diena. Darbo dienos minėjimas siekia keletą dešimtmečių anksčiau negu bažnytinė šv. Juozapo darbininko šventė. Darbo dienos minėjimu prisimenama devynioliktojo amžiaus pabaigoje vykusi kova už darbininkų teises. Nuo 1955 m. popiežiaus Pijaus XII sprendimu tą pačią gegužės 1 dieną pradėta švęsti Juozapo darbininko šventę. Šios šventės įvedimas nereiškė nei Bažnyčios prisijungimo prie marksistų rengiamų eisenų, nei bandymo sukurti kitą alternatyvią darbo šventę, o norėta pabrėžti žmogaus darbo ir dirbančio žmogaus kilnumą.

„Palaimink, Viešpatie, mūsų rankų darbą,- meldžiasi krikščionys gegužės 1-ąją. Mūsų kasdienės pastangos – darbas namuose, laukuose, pramonėje, įvairiose įstaigose – būtų tik vargas ir pasmerkimas, jei nežinotume, kad dirbdamas žmogus yra Dievo sumanymo vykdytojas, yra Kūrėjo bendradarbis“, - prieš dvidešimt metų gegužės 1-osios proga kalbėjo šv. Jonas Paulius II. „Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų kaip savo paveikslą į save panašų ir paliepė jam valdyti žemę. Negalime pamiršti, kad ir Jėzus, savo vadinamojo paslėpto gyvenimo metu, tai yra dar prieš savo viešosios misijos pradžią, gyveno Nazarete ir dirbo staliaus Juozapo dirbtuvėje. Įsikūnijimu išaukštindamas žmogaus orumą, Jėzus Kristus kartu išaukštino ir žmogaus darbą“.

Apie darbą, dirbančius žmones, o taip pat apie netekusius darbo žmonės, daug kartų yra kalbėjęs ir popiežius Pranciškus. Šiemet kovo mėnesį susitikęs su Italijos metalurgijos pramonės darbininkais Popiežius sakė: „Darbo tikslas nėra tik pelno kaupimas, o virš visko yra rūpestis žmogumi ir jo orumu. Jei nėra darbo, pažeidžiamas orumas! Visi, kurie yra be darbo arba neuždirba pakankamai, rizikuoja būti išstumtais į visuomenės paribį, kur gresia pavojus tapti socialinės atskirties aukomis. (...) Todėl politikos, ekonomikos ir visuomenės veikėjai yra pašaukti daryti sprendimus, pagrįstus teisingumu ir solidarumu“. Tą patį Šventasis Tėvas trumpai pakartojo ir šį ketvirtadienį, gegužės 1-ąją, Twitterio tinkle paskelbtoje žinutėje: „Visų, kas eina atsakingas politines pareigas, prašau neužmiršti dviejų dalykų: žmogaus orumo ir bendro gėrio“. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising