Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Teisingumas ir taika >  2014-05-06 17:20:07
A+ A- print this page



Šventojo Sosto ataskaita Jungtinių Tautų Organizacijų komitete: ne vien teisingumas, bet ir pasaulėžiūrų susidūrimas



Kaip ir buvo spėta, Šventojo Sosto ataskaita Jungtinių Tautų Organizacijos Komitete prieš kankinimą susilaukė papildomų klausimų dėl nepilnamečių lytinio išnaudojimo nusikaltimų ir pastabų dėl Bažnyčios moralinio mokymo.

Ataskaitos pateikėjas arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO, jau ne pirmą kartą bandė paaiškinti kuo skiriasi Šventojo Sosto autoritetas Vatikano miesto valstybėje ir katalikų Bažnyčioje. Tik Vatikano miesto teritorijoje Šventasis Sostas turi tokią juridinę kompetenciją, kuri prilygsta kitų vyriausybių kompetencijai savosiose teritorijose. Todėl Šventasis Sostas tikslia prasme gali realizuoti Konvencijos prieš kankinimą nuostatas tik Vatikano miesto teritorijoje ir tai jau yra padaryta. Kitų valstybių teritorijose Šventasis Sostas išreiškia savo moralinę ir dvasinę paramą Konvencijos prieš kankinimą nuostatoms ir kviečia katalikus jų pavieniui ar bendruomeniškai laikytis. Katalikai – dvasininkai ar pasauliečiai – nėra „Vatikano piliečiai“ ar „darbuotojai“, bet asmenys, kurie savanoriškai priima katalikiško tikėjimo principus. Jei jie padarytų nusikaltimų, Šventasis Sostas gali skirti jiems dvasinio pobūdžio bausmes pagal kanonų teisę, tačiau pareiga juos teisiškai persekioti ir teisingai nubausti priklauso toms valstybėms, kurių piliečiai jie yra arba kurių teritorijoje gyvena. Šie patikslinimai yra svarbūs, nes yra nemažai bandymų atsakomybę už katalikiškoje aplinkoje kurioje nors pasaulio valstybėje padarytą nusikaltimą priskirti tiesiogiai Šventajam Sostui, remiantis savotiškai interpretuojamomis tarptautinėmis sutartimis, šiuo atveju Konvencija prieš kankinimą.

Kita vertus, katalikai ir katalikiškos organizacijos konkrečiai ir realiai visame pasaulyje įgyvendina savo tikėjimo ir tuo pat metu Konvencijos prieš kankinimą nuostatas, padėdamos žmonėms, neretai išstumtiems į visuomenės pakraščius, be balso ir kitos pagalbos, pačiose sunkiausiose situacijose. Tai daro tūkstančiai katalikiškų parapijų ir vyskupijų, taip pat tokios katalikiškos tarptautinės organizacijos kaip Caritas Internationalis, Tarptautinė katalikų migracijos komisija, Tarptautinis katalikiškas vaiko biuras, Popiežiaus Jono XXIII bendruomenės asociacija, Dove operacijos savanoriai, Jėzuitų pagalbos tarnyba. Tūkstančiai šių organizacijų nariai dešimtyse šalių dirba pasiaukojantį ir kilnų darbą.

Tačiau skaitant JT Komiteto prieš kankinimą narių pasisakymus taip pat tampa aišku, kad diskusija nėra vien apie tai, iki kur siekia ir kokio pobūdžio yra Šventojo Sosto atsakomybė. Ji taip pat pasižymi pasaulėžiūrine ir ideologine priešprieša. 1984 metais patvirtintos Konvencijos prieš kankinimą autorių dėmesys krypo į valstybių ir jų pareigūnų prievartą, ypač teisėsaugos sistemose, kalėjimuose, migrantų centruose, siekiant įbauginti, „pamokyti“ ar išgauti informaciją. Tačiau laikui bėgant Konvencijos nuostatų interpretacija platėjo, ji pradėta taikyti situacijose, apie kurias Konvencijos autoriai vargu ar galvojo. Taip palengva pradėta teigti, kad valstybė „kankina“ asmenis, jei draudžia abortus. Jokia paslaptis, kad ne vienas iš dabartinių JT Komiteto prieš kankinimą ekspertų yra viešai pasisakę už abortus. Kyla rizika, kad jų akyse Šventasis Sostas taps „kankintoju“ vien dėl savo mokymo, jog žmogus yra žmogumi nuo savo prasidėjimo momento, todėl turi būti ginamas, kaip ir bet koks kitas asmuo. Čia galima pagrįstai klausti, ar tokiais atvejais nėra peržengiamos ribos, kurios garantuoja įsitikinimų laisvę.

Arba, kaip kad nori kai kurios nevyriausybinės organizacijos, pateikusios savo nuomones JT komitetui apie kankinimą, lytinis nepilnamečių išnaudojimas katalikiškoje aplinkoje taip pat turi būti traktuojamas kaip kankinimas Konvencijos apibrėžta prasme. Be jokios abejonės, jei katalikiškoje mokykloje dvasininkas ar pasaulietis lytiškai priekabiauja prie nepilnamečio, tai yra nusikalstama veikla, kurią teisėsauga turi sustabdyti ir įvertinti. Tačiau šį nusikaltimą, įvykusį gal Amerikoje, gal Australijoje, pavadinti Konvencijos prieš kankinimą pažeidimu, įvykdytu iš Šventojo Sosto pusės, yra dirbtina ir ideologinė išvada. Nekalbant apie tai, kad pati problema šiandien visuomenėje dažnai pateikiama iškraipytai – vienas lytinio išnaudojimo atvejis religinėje institucijoje sulaukia daugiau dėmesio ir kraštutinių įvertinimų nei dešimtys ar šimtai kitų, tuo pat metu vykstantys šeimose ar valstybinėse institucijose. Tai regint kyla klausimas ar rūpestis aukomis yra nuoširdus, ar, priešingai, aukų istorijomis yra tik naudojamasi. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising