Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-07-12 13:13:52
A+ A- print this page



Penkioliktasis eilinis sekmadienis



Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“

Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

„O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“. (Mt 13, 1–23)

DIRVA

Jėzus neatsitiktinai daug dalykų savo klausytojams aiškino palyginimais. Tai savotiškai magiškas būdas: kalba, kurioje slypi daugiau, negu pasakoma žodžiais. Trumpas pasakojimas, panašus į kurą automobiliui. Tokį tekstą skaitant ir mėginant suprasti, kas juo norima pasakyti, atsiranda naujų idėjų, sužadinama vaizduotė, atsiranda naujų emocijų, žmogus kviečiamas eiti pirmyn.

Viešpats mylėjo savo kraštą, reikia manyti, kad Jam patiko kviečių laukai, palinkusios varpos, žydinčios pievos. Jis stebėjo žmonių gyvenimą, ir iš jo gimė garsieji palyginimai. Stebėdamas sėjėjo darbą Išganytojas jame pamatė paties Dievo atvaizdą.

„Sėjėjas išėjo sėti“… Palyginime nėra vietos įžangai ar analizei, iš karto pereinama prie konkretaus fakto. Vis dėlto tai ne eilinis valstietis: tai ypatingas Sėjėjas, iš didžiosios raidės. Dievas, apie kurį kalbama, pasakojant apie sėjėją turi tik vieną tikslą: suteikti gyvybę. Galima būtų pasakyti, kad Sėjėjas – tai vienas iš gražiausių Dievo vardų.

Žinoma, Dievas sėja kiek kitaip. Klausydami palyginimo visų pirma tikriausiai įsivaizduotume žmogų, kuris, pasikabinęs ant kaklo sėtuvę, eina per lauką, dosniai ir iškilmingai savo darbščia ranka berdamas sėklą. Tačiau su tuo įvaizdžiu visas panašumas ir baigiasi. Palyginimo sėjėjas – Dievas elgiasi kitaip. Jis yra netaupus ir nelogiškas, dosniai berdamas sėklą ant kelio ir tarp erškėčių. Dievas kažko tikisi ir iš akmenų, atrodytų, neišmintingai ir su nesuvokiama viltimi laukdamas stebuklo. Dievas yra svajotojas, visur įžvelgiantis gyvybę ir ateitį.

Nesiliaujantis Dievo sėjamos Žodžio sėklos lietus kasdien pilasi ant mūsų. Evangelijos sėkla užpildo orą, ji byra iš Šventojo Rašto puslapių, iš žmonių žodžių, darbų, ji yra kiekviename mūsų susitikime. Tačiau, nežiūrint geros sėklos, jei ji neras vandens, šviesos ir nebus puoselėjama, naujai užgimusi gyvybė greitai mirs. Dievas – Sėjėjas beria sėklą, tačiau jos augimas priklauso nuo dirvos. Būti gera dirva esame pašaukti mes visi, mumyse turi augti ir bręsti Dievo žinia mums ir pasauliui. Motinos gerai žino, ką reiškia auginti ir puoselėti naują gyvybę, žino, kokia ji yra trapi, pažeidžiama ir kaip ja reikia rūpintis. Visa tai tinka ir krikščionims, kalbantiems apie Dievo Žodį.

Mes privalome būti Dievo žodžio motinomis, kiekvieno meilės žodžio motinomis, mokydamiesi priimti jį su pasitikėjimu, energingai saugoti ir ginti bei protingai puoselėti ir auginti. Kiekvienas esame Dievo dirva, kiekvienas esame sėjėjai, keliaujantys per pasaulį ir beriantys Dievo žodžio sėklą. Kiekvienas mūsų žodis, kiekvienas veiksmas iškeliauja į pasaulį ir atneša vienokių ar kitokių vaisių.

Kokių vaisių tikimės mes? Liūdesio ar šypsenos? Baimės ar noro gyventi?… (mons. Adolfas Grušas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising