Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2014-08-09 12:22:58
A+ A- print this page



Devynioliktasis eilinis sekmadienis



Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14,22-33)

DIEVO GLĖBYJE, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Pavojaus akimirką mokiniai pasijuto apleisti, palikti vieni visą ilgą naktį kovoti su šėlstančiomis bangomis. Kaip ir jie, mes kartais irgi jaučiamės apleisti, ir Dievas atrodo esąs be galo toli, kurčias mūsų prašymams…

Vis dėlto tikintis žmogus niekuomet neturi teisės pasakyti: „Esu paliktas vienas, privalau pasitikėti tik savo jėgomis“. Taip yra todėl, kad mes niekuomet nesame palikti vieni, ir mūsų alsavimas susipina su Dievo alsavimu, mūsų jėgos yra paties Dievo jėgos.

Jei kalbėtume apie apaštalus, Dievas visąlaik buvo su jais ežere: Jis buvo jų irkluojančiose rankose, Jis buvo jų pagalbos ieškančiose akyse. Jų valtis simbolizuoja ir mūsų trapų gyvenimą, nes naktyje, vėjų mėtoma, ji plaukia pirmyn ne todėl, kad būtų nurimusi audra, bet todėl, kad nepasiduodančių irkluotojų rankos sukuria stebuklą, ir kiekvienas jų palaiko kitą savo drąsa.

Dievas neatlieka už mus mūsų darbų ir nenukreipia nuo mūsų audros, tačiau palaiko gyvenimo neramumuose. Jis nepanaikina mūsų problemų, bet stiprina mus, kai rūpinamės jas išspręsti.

Tada Petras pamatė virš vandens einantį Jėzų ir kreipėsi į Jį: „Viešpatie, jei čia tu, liepk ateiti pas tave vandeniu“. Petras prašo dviejų dalykų: vieno teisingo, o kito – ne. Jis prašo, kad galėtų ateiti pas Viešpatį. Tai nuostabus, tobulas prašymas: „Padaryk, kad ateičiau pas tave“, tačiau jis nori ateiti, žengdamas vandeniu, o tai jau yra visiškai nereikalinga. Susitikti Viešpatį ir pamatyti Jo stebuklus galime kasdienybėje: pakelės dulkėse, kaip gerasis samarietis, o ne spindint stebuklingo vandens purslams. Svarbiausia elgtis, kaip Petras – žvelgti į pas mus ateinantį Jėzų, kai aplink mus yra tamsu, kai siaučia audra ir išgirsti Jo balsą: „Eik! Su manimi viskas įmanoma!“

Evangelija sako: „Petras… nuėjo prie Jėzaus“. Petras žiūri į Viešpatį, nenugręžia žvilgsnio kitur, tiki Juo, ir tas tikėjimas leidžia padaryti, atrodytų, neįmanomus dalykus. Tačiau vėliau viskas pasisuka kitaip: pajutęs vėjo smarkumą, Petras išsigando ir pradėjo skęsti. Labai greitai tvirtas tikėjimas virto baime, panašia į klampią pelkę, kuri įtraukia žmogų. Kas atsitiko? Labai nedaug: Petras nugręžė savo žvilgsnį kitur, jo dėmesys tą akimirką buvo skirtas nebe Jėzui, o vėjui, jis žvelgė ne į Jėzaus Veidą, bet į naktį ir šėlstančias bangas.

Ne kartą ir mes, kaip Petras, žvelgdami į Viešpatį ir pasitikėdami Jo galybe, galime įveikti bet kokią audrą, tačiau, jei matysime tik galimus sunkumus ar savo pačių silpnumą, mus suparalyžiuos baimė. Laimei, tokia baimė pagimdo ir šauksmą: „Viešpatie, gelbėk!“ Tai šauksmas, aidintis tamsoje, vėjo staugime, įtraukti grasinančių bangų šniokštime. Jame galima išgirsti ir pasitikėjimą, jog būsime suprasti ir priglausti. Mūsų tikėjimas yra menkas, tikime ir abejojame, todėl prašome, kad mums padėtų Dievas.

Kaip tik tada, kai tikėjimas nusilpsta, prie mūsų prieina Viešpats Jėzus. Jis nerodo į mus pirštu, norėdamas apkaltinti, bet ištiesia ranką, kad galėtume jos įsitverti ir, prigludę Jo glėbyje, nustotume virpėti iš baimės…




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising